Šv. Velykų rytą nerasime Lietuvoje žmogaus, kuriam bent širdyje nesuskambėtų nuo vaikystės brangus gaudesys – Prisikėlimo varpai, žadinantys gyventi, džiaugtis, tuo džiaugsmu dalintis su artimaisiais.
Nuoširdžiai sveikinu visus Jus, mielieji, didžios šventės proga, linkiu kuo ilgiau išsaugoti tą džiaugsmo skambesį širdyje, savo šeimos rate, darbo aplinkoje, bendruomenėje – visoje Lietuvoje.
Didžiosios Savaitės susikaupimas, rimtis nejučia nutolina nuo kasdienybės triukšmo, menkaverčių diskusijų, ginčų, ir mintys grįžta į tuos laikus, kai vaikas būdamas laukdavau Velykų. Užaugau kaime, darnioje ir darbščioje šeimoje, tėvai buvo paprasti žmonės, nesaistomi nei to meto vienintelės partijos, nei kokių nors postų. Gal tai ir buvo jų laisvės garantas – mąstyti ir kalbėti tiesą, auklėti vaikus katalikiškai, Lietuvos meilės dvasia.
Panemunės bažnyčia, į kurią visa šeima skubėdavome šv. Velykų rytą, kaip kadaise ir mano seneliai, proseneliai, kupina brangių vaikystės, jaunystės išgyvenimų.
O paskui – tėviškės stalas, prie kurio ir šiandien renkasi mūsų šeima, švytintys margučiai švarutėliuose namuose, linkėjimai vienas kitam laimės, sveikatos, džiaugsmo.
Tokie žodžiai kaimų sodybose buvo taupomi ypatingoms šventėms, į juos žmonės sudėdavo didelę prasmę ir viltį.
Šiandien pamąstykim: juk išsipildė tie brangių artimųjų linkėjimai, gal ne pažodžiui, bet savo esme ir labai netikėtu būdu.
Lietuva susigrąžino laisvę, tapo visateise Vakarų bendrijos valstybe. Kiekvienas einame savo gyvenimo keliu neverčiami veidmainiauti, prisitaikyti, žaisti dvigubus žaidimus. Mūsų vaikams atviras visas pasaulis, jo žinių, mokslo, kultūros lobynai. Gatvėse – automobilių kamščiai, parduotuvėse prie kasų – eilės, į spektaklį bilieto reikia laukti mėnesį…
Nejaugi pamiršome, kaip gyvenome prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų, kad su nostalgija pakalbame apie „anuos laikus“? Nejaugi nematome, kas dedasi valstybėse, nepajėgusiose ištrūkti iš Rytų lokio letenų? Mūsų didingos praeities – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – sesė Ukraina Velykas pasitinka karo lauke. Šitoje sandūroje su pasaulio katastrofa menka ir gūdu dejuoti dėl laikinų nepriteklių ar įsikalbėtų nesėkmių. Šventės akistatoje be reikalo keliama priešprieša, niekingai atrodo išsišokimai, valstybės menkinimas, žmonių skirstymas į tautą ir netautą.
Visi mes esame tauta: išdidi, stipri, garbinga. Ir vienkiemyje po žydinčiu klevu pavasariu besidžiaugianti močiutė, ir vyrai, išėję arti laukų, statantys naujus namus, ir mamos, Velykoms prakvėpinusios namus gardžiais pyragais, ir jaunimas, veržliai ieškantis savojo kelio.
Susitikdamas su šimtais žmonių miestuose ir kaimuose kaskart įsitikinu – mes nesame susiskaldžiusi Lietuva, mes tiesiog per mažai kalbamės vieni su kitais, per retai ieškome bendrų požiūrio kampų, pasiduodame nevilčiai tada, kai reikia stabtelėti, pagalvoti ir veikti.
Branginkime vienybę, palaikykime vieni kitų viltis, siekius, pasidžiaukime ne tik savo, bet ir kaimyno, bendradarbio, net nepažįstamo žmogaus sėkme. Pavasario saulė atidengia ne tik pernykščių lapų skurdą, ji nuberia žemę žiedais, žaluma, gaiva. Ir nuo mūsų pačių priklauso, ką matys mūsų akys, ką išgyvens širdis.
Sulaukę šv. Velykų pasidžiaukime savo brangiausiais žmonėmis, ištarkime tuos žodžius, kurių nesakome kasdien: laimės jums, džiaugsmo, sveikatos, vilties ir jos išsipildymo.
Nuoširdžiai linkiu to Jums visiems kartu su savo šeima – žmona Rasa, dukromis Živile ir Raminta, sūnumi Kaziu. Būkime šviesos ir tikėjimo žmonės.
Kazys STARKEVIČIUS
LR Seimo narys