Mišrainės su akmenukais tauta nepanoro

 Praėjo daug aistrų kėlęs referendumas, ir karštiems jo iniciatoriams tenka susitaikyti su pralaimėjimu: už painiai suveltus Konstitucijos keitimo teiginius balsavo tik 10,59 proc. visų balso teisę turinčių Lietuvos piliečių. Ką tai liudija?

  Nejaugi norime, kad Lietuvos dirvos skęstų piktžolėse, kai patys nepajėgiame jų dirbti?

  Mūsų visuomenė pasirodė esanti brandi, suvokianti populistiškai „žemės referendumu“ pavadinto balsavimo pasekmes. Skaičiai rodo, kad „už“ balsavo dargi mažiau, negu buvo surinkta parašų referendumui skelbti.
  Pirmiausia pasvarstykim, kaip kilo šio referendumo idėja. Abejotina, ar jo iniciatoriai, skelbdami „šventąjį karą“ prieš žemės pardavimą užsieniečiams, nesuprato, kokios pasekmės lydės jų siekį – paraišką išstoti iš Europos Sąjungos. Priežastis buvo daug paprastesnė – artinosi Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, ir kai kurioms partijoms labai norėjosi pasigarsinti, pakelti savo reitingus. Tautininkai, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, „Tvarkos ir teisingumo“ partija siekė populiarumo, ir kai kurioms jų pavyko: Rolando Pakso partija gavo du europarlamentarų mandatus, „valstiečiai“ – vieną. Tačiau daugiausia triukšmavusiems negausiems tautininkams, kaip ir prie jų besišliejančiai „Drąsos kelio“ partijai, sublizgėti nepavyko.
  Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKDP) referendumo iniciatyvos nerėmė nuo pat jos paskelbimo: pernelyg aiškiai matėme, kieno ausys kyšo iš už skambių poetiškų žodžių apie Tėvynės žemę. Tačiau vis aršėjant iniciatorių agitacijai, vis įžūliau meluojant rinkėjams, kad žemės pardavimas užsieniečiams yra valstybės naikinimas, žmonėms reikėjo pranešti tikrą žinią, kuo gresia šis referendumas. Ir tai buvo padaryta.
  Dauguma Lietuvos žmonių suvokė pasekmes, kurių neišvengtume pritarę populistinėms, suveltoms Konstitucijos pataisoms. Pirmiausia – draudimas parduoti žemę prieštarautų Europos Sąjungos sutarčiai, kurią perrašyti bei patvirtinti turėtų ir likusios 27 valstybės. Kad referendumo organizatoriams tai nėmaž nerūpi, televizijos debatų laidoje aiškiai pasakė vienas referendumo organizatorių Pranciškus Šliužas – esą, tauta nuspręs, o diplomatai ir politikai paskui jau tegul derasi su ta Europos Sąjunga, tai jų reikalas…
  Populistinė demagogija, išpuoliai prieš kitaip manančius politikus tęsėsi visą agitacijos laikotarpį. Daugelį žmonių papiktino nekorektiški, brutalūs kitą nuomonę pareiškusių signatarų, politikų puolimai.
Neabejoju, kad Tėvynės Sąjungos paraginimas nedalyvauti referendume buvo paskelbtas pačiu laiku ir atvėrė akis tiems, kas dar abejojo. Tarkim, nuostata dėl „bendruomeninių“ žemės gelmių eksploatavimo tik pritarus referendumu. Aišku, kad buvo taikyta į skalūnų žvalgybą ir išgavimą, o pataikyta… į kaimo žvyrduobę ar šulinį.
  Žmonės išklausę argumentus pasirinko poziciją – esame laisvi, pritarti ar nepritarti galime ir nedalyvaudami mums primestame lošime. Neatėjimas – taip pat pozicija.
  Nesistebiu, kad net atėję balsuoti referendumo šalininkai nežinojo, kaip jiems žymėti biuletenį: keturi Konstitucijos keitimo klausimai buvo suvelti į tokią mišrainę, kad joje prie valgomų dalykų buvo primesta ir aštrių akmenukų. Pavyzdžiui, galimybė skelbti referendumą surinkus 100 tūkstančių piliečių parašų. Motyvas – daug žmonių emigravo, Lietuva sumažėjo. Bet pagalvokim, kaip tada apsaugosim valstybę nuo brangiai kainuojančių niekinių referendumų, kurie tiesiog neįvyks?
  Antra vertus, Seime parengtas projektas sumažinti būtiną parašų kiekį iki 200 tūkstančių. Vadinasi, sprendimas bus. Tik ar jau laikas jį priimti? Pamąstykim, žvelgdami į Kremliaus inicijuoto Krymo „referendumo“ rezultatus.
  Dirbdamas žemės ūkio ministru išsiderėjau žemės nepardavimo užsienio piliečiams pratęsimą trejiems metams. O ką nuveikė dabartinė valdančioji dauguma? Per beveik dvejus darbo metus „saugiklių“ įstatymą suskubo rengti tik tada, kai parašai referendumui jau buvo surinkti. Valdantieji galėjo žemės pardavimo klausimą panaudoti derybose su ES dėl didesnių išmokų žemdirbiams, tačiau nieko dėl to nedarė. Ko tylėjo renkant parašus, neaiškino žmonėms, kokios pasekmės gresia valstybei? Kai kurios parlamentinės partijos laukė rezultato – jei referendumas laimės, prisišliesim, pasinaudosim.
  Tėvynės sąjunga vienareikšmiai pritaria ir dabartinei dalyvaujančių referendume skaičiaus kartelei – ne mažiau kaip 50 proc. balsavusiųjų. Kalbos apie emigravusius balsuotojus nieko neįtikina, jie tokie patys Lietuvos piliečiai, turintys balsavimo teisę, ir turime rasti būdų juos paskatinti dalyvauti valstybės valdyme. Jeigu referendumui pakaktų 20–30 proc. jame dalyvavusių balsuotojų ir sprendimą lemtų pusės ir vieno nuomonė, iš beprasmių ir žalingų Lietuvai balsavimų neišbristume.
  Referendumu sprendžiami konstitucinio lygmens klausimai, o ne tenkinamos populistinės, dar ir kenkiančios valstybei užgaidos. Rinkėjų aktyvumą svarbiais klausimais liudija ir praėjusių Seimo rinkimų skaičiai: pirmajame ture balsuoti atėjo apie 50 proc. rinkėjų, Kauno Pramonės apygardoje, kurioje esu išrinktas – 57 proc. rinkėjų.
  Tauta sekmadienio referendume nepanoro valgyti mišrainę su akmenukais. Nors ir buvo sutelkta didžiulė agitatorių armija, mestos milžiniškos lėšos, kurių kilmė iki šiol nežinoma, nors žmonės ir buvo klaidinami dėl tikrųjų referendumo tikslų – apkvailinti Lietuvos nepavyko. Manau, ateityje atsakingiau į populistines iniciatyvas keisti valstybės kursą žiūrės ir politikai, ir Konstitucijos saugotojai, ir patys referendumų iniciatoriai.
Kazys STARKEVIČIUS
LR Seimo narys, TS-LKDP pirmininko pavaduotojas