Pasaulis sukrėstas – Ukrainos padangėje ketvirtadienį, liepos 17-ąją, įvykdytas teroro aktas. Rusijos prezidento Vladimiro Putino globojami ir ginami samdyti banditai iš Rusijos atgabenta ir jos karininkų valdoma raketine sistema „Buk“ numušė Malaizijos keleivinį lėktuvą. Žuvo 300 žmonių. Ukrainos tragedija pasibeldė į olandų, britų, malaiziečių ir kitų tautų namus. Negana to, teroristai žuvusiųjų kūnus bandė pavogti, kaip ir juodąsias lėktuvo dėžes, dar spėję ir apiplėšti savo aukas, pasiėmę jų papuošalus, kreditines korteles.
Europa tokio kraupaus nusikaltimo negirdėjo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, kaip negirdėjo ir po jo vykusio partizanų karo mūsų tėvynėje šūvių, upeliais besiliejančio kraujo, Lietuvos motinų raudos…
Europa kūrė gerovę, atsipalaidavusi nuo sugriuvusios Sovietų sąjungos grėsmės, tarsi nepastebėdama, kad devyngalviui slibinui Rytuose ataugo dar plėšresni nasrai, ir vieną dieną jis grybštelės dantimis per pačią širdį.
Ketvirtadienio popietę, kai pašautas lėktuvas rėžėsi į Rusijos samdinių užgrobtą Ukrainos žemę, kiekvienas mąstantis žmogus suprato: Molotovo-Ribentropo paktas atsikartoja Merkel-Putino paktu. Malaizijos lainerio tragedijos galėjo nebūti, jei Europa būtų nenuolaidžiavusi Rusijai po Krymo aneksijos. Kijevas visą laiką buvo spaudžiamas sėsti prie derybų stalo su „sukilėliais“. Tramdydama Ukrainos laisvės siekį ypač aktyviai įtikti Rusijai stengėsi Vokietija.
Pastarosiomis dienomis Olandijos interneto erdvė, socialiniai tinklai prisipildė širdgėlos ir širdį veriančių liudijimų apie praradimą, draugystę ir meilę. Tai nacionalinė tragedija. Tačiau kai V. Putinas pabandė pasaulio akyse įteisinti savo režimą surengdamas Sočio olimpines žaidynes ir dauguma Vakarų valstybių vadovų neskubėjo dalyvauti šiame veidmainiško pasididžiavimo renginyje, olandai išsiuntė didžiulę delegaciją, kurioje buvo ir karalius, ir karalienė, ir šalies premjeras Markas Rute, ir sporto ministrė Edita Šipers. Kai Olandijos komanda iškovojo pirmąjį iš daugelio aukso medalių, ją „Holland Heineken House“ aplankė V. Putinas ir buvo nufotografuotas skelbiantis tostą su Nyderlandų karaliumi ir karaliene. Kai netrukus po olimpiados V. Putinas užgrobė Krymą, ši nuotrauka Olandijos visuomenės buvo įvertinta kaip užgauli tragedija. Tačiau tragedija dar laukė… Tiesa, nebe ilgai.
Keleivinio lėktuvo pašovimas iš Rusijos atgabentu ir po to paslėptu sudėtingu ginklu V. Putiną pastatė į vieną gretą su Muamaru Kadafiu, kuris slėpė teroristus, susprogdinusius keleivinį lėktuvą virš Lokerbio Škotijoje 1988-aisiais. Kol M. Kadafis savo valstybėje sodino ant kuolų maištaujančius tuaregus, pasaulis tik kalbėjo. Tačiau po Lokerbio tragedijos dėl tarptautinių sankcijų Libijos BVP smuko 25 proc., o galiausiai kilo pilietinis karas, nušlavęs M. Kadafį ir jo klaną.
Ar trijų šimtų žmonių nužudymas bus lūžis Vakarų lyderių požiūryje į V. Putiną? Ar dabartinė Lietuvos valdžia pakeis požiūrį į šovinistinių didžiarusiškų nuotaikų viešą demonstravimą mūsų valstybėje, ar ir toliau nebaudžiami teroristams, kariaujantiems Ukrainoje, lėšas rinks Lietuvoje registruotos visuomeninės organizacijos nariai?
Pasak politikos apžvalgininko Romo Sadausko–Kvietkevičiaus, „pakanka prisiminti, kaip po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir iki pat Maidano pergalės Ukrainoje kai kurie Europos Parlamento kairieji reaguodavo į Vytauto Landsbergio pasisakymus apie grėsmes iš Rytų. Ko norėti, jei mes patys čia, Lietuvoje, atlaidžiai šypsodamiesi sakydavome, kad senukas profesorius užstrigo Sąjūdžio epochoje“. Kokioje epochoje gyvensime po tragedijos Ukrainos padangėje?
Pasaulio politikos instituto Vašingtone profesorius, informacinio karo specialistas Dž. Michaelas Valeris teigia, kad Lietuvai pats metas pradėti kovoti su Rusijos skleidžiama propaganda.
Šiemet kovo 4 d. V. Putinas pareiškė, esą Lietuvoje ir Lenkijoje buvo ruošiami specialiai apmokyti Maidano kovotojai. Rusijos žiniasklaidos priemonės taip pat ne kartą skleidė melą, esą Lietuvoje rengiami kovotojai priešintis Ukrainos vidaus reikalų pajėgoms, kurios vaikė Maidano protestuotojus, raginusius tuometinį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių trauktis iš pareigų.
Kaip pabrėžia Dž. M. Valeris, V. Putinas nesivaržydamas dėsto absurdus apie Maidano kovotojus, o prieš separatistus besikaunantys ukrainiečiai nevadinami niekaip kitaip tik fašistais. Lietuviams šis vardas prilipdytas dar nuo Sovietų sąjungos diktatoriaus Stalino laikų. Prisimenu, kai 1977-aisiais su studentų statybiniu būriu vasarą dirbome Jakutijoje, krašte, į kurį trėmė mūsų senelius, tėvus – ir ten mus, Vilniaus universiteto studentus, į akis vadino fašistais, žvelgė su nepasitikėjimu.
Stalinas turėjo pateisinti savo invaziją ir okupaciją, todėl vaizdavo visus lietuvius naciais arba nacių kolaborantais. Tai buvo vienintelis pateisinimas, kurį jis galėjo panaudoti norėdamas užgrobti niekuo dėtą valstybę.
Šiemet sukanka 75 metai nuo 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto, kuriuo Hitleris ir Stalinas pasidalijo Rytų Europos valstybes. Po dvejų metų sukaks tiek pat laiko, kai Hitleris pradėjo Barbarosos operaciją ir užpuolė savo sąjungininką…
Ar reikia iš naujo pakartoti kraupią pamoką, atnešusią Lietuvai nesuskaičiuojamas žūtis, lagerių ir tremties kančias, penkiasdešimt okupacijos metų, tautos nužmoginimo ir dvasinio naikinimo pasekmes?
Deja, interneto platybėse, o kartais ir viešumoje Rusijos karą prieš Ukrainą teisina ne tik samdyti „agitatoriai“. Kai ką tebekamuoja praeities nostalgija – ir ne tik „mikriukų“ vairuotojus, garsiai leidžiančius rusišką muziką su propagandos intarpais. Mes tokie ramūs, kad nejaučiame į nugarą kvėpuojančio devyngalvio slibino. Tuo tarpu Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius priėmė sprendimą neapibrėžtam laikui įtraukti tris Rusijos popmuzikos atlikėjus į sąrašą asmenų, kuriems draudžiama atvykti į šalį. Kaip pranešė užsienio reikalų ministerija, į „juodąjį sąrašą“ įtraukti Olegas Gazmanovas, Josifas Kobzonas ir Ala Perfilova, žinoma Valerijos sceniniu vardu. Ministerija nurodė, kad šie asmenys savo žodžiais ir veiksmais prisidėjo prie žalos Ukrainos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui. Ministras šį sprendimą priėmė vadovaudamasis Latvijos imigracijos įstatymu.
Lietuvoje, deja, daug kas kitaip.
Penki Lietuvos krepšinio klubai pirmadienį nusprendė dar glaudžiau susisieti su KGB generolo ir Rusijos prezidento V. Putino administracijos vadovo Sergejaus Ivanovo valdoma VTB Jungtine lyga – atviru Rusijos čempionatu. Prie jo panoro prisijungti Vilniaus „Lietuvos ryto“, Klaipėdos „Neptūno“, Alytaus „Dzūkijos“, Panevėžio „Lietkabelio“ ir Kėdainių „Nevėžio“ komandos. Jei Vilniaus, Klaipėdos, Alytaus, Panevėžio ir Kėdainių savivaldybės tą išdavystę dar paremia ir mokesčių mokėtojų pinigais, o Seimas ir Vyriausybė apsimes to nematantys, tai gal jau nebėra Lietuvos valstybės, tik kolonija Rusijos sudėtyje?
Mano kolega Seime, Kauno „Žalgirio“ klubui geriausius metus atidavęs Sergejus Jovaiša sako, kad tokio sprendimo priežastys aiškios – bėgama paskui didesnius pinigus, tačiau jį giliai nuvylė toks parsidavimas. Rusai nesuviliojo Utenos „Juventus“ klubo, kurio prezidentas Žydrūnas Urbonas teigia, kad tokių klaidų daryti neverta – galima pasimokyti iš svetimų.
Sergejus sako, kad bent kauniečiai supranta, kas yra kas: „Tiesą pasakius, apie tai sužinojęs labai nusivyliau. Vienintelis „Žalgiris“ supranta, kas yra Lietuva ir kokia yra Rusijos politika. Kažkada mes pasitraukėme iš Sovietų sąjungos čempionato, nes Lietuva atgavo nepriklausomybę. Ir tai buvo legendinė komanda: Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdas Chomičius… O dabar šitie klubai pradėjo žaisti už rublį“.
Gal nereikėtų sakyti, kad kiekvieno kauniečio širdis plaka krepšinio ritmu, bet neįsivaizduoju žodžio „Lietuva“ be jį lydinčio papildymo – „krepšinis“. Buvau Kauno „Atleto“ krepšinio klubo prezidentas, viceprezidentas, ir iš arti pažįstu rungtynių įtampą, žaidėjų jaudulį, trenerių atsidavimą. Kai į mūsų miestą buvo atvežta Europos čempionato taurė, žmonių minios gatvėse sustoję laukė sugrįžtančios rinktinės nuo įvažiavimo į Kauną iki sausakimšos Santakos aikštės. Tuomet dirbau Kauno apskrities viršininku, ir paprašiau menininkų, kad pagamintų tikslią taurės kopiją, kuri dabar saugoma Sporto muziejuje Kaune.
Ir krepšinis buvo kova. Istorinė pergalė prieš Sovietų sąjungos Centrinį armijos sporto klubą (CASK) buvo anaiptol ne vien pergalė krepšinio aikštelėje. Ją šventėme kaip karo laimėjimą: sumušėm rusų armiją.
Milijonai žmonių tolimiausiose pasaulio valstybėse sužinojo, kad yra tokia Lietuva, būtent krepšinio dėka. Ir štai…
Garbingi mūsų krepšininkai, kurių ne tik vardus, bet ir komandines pravardes žino net Lietuvos vaikai, sieks užkopti ant raudonos garbės pakylos Rusijoje. Vyrai, ta pakyla raudona nuo pralieto nekalto kraujo. Ir ne garbė, o pažeminimas būti pakviestam į puotą maro metu, skubiai į ją lėkti. Pažeminimas ne tik jums – ir Tėvynei.
Mes esame ne tik Molotovo-Ribentropo pakto sukakties išvakarėse. Prasidėjo jo repeticija. Ir gerai žinodami scenarijų, turime neleisti įvykti dar didesnei dramai. Atėjo laikas būti preciziškiems iki smulkmenų, o sporto smulkmena nepavadinčiau.
… Atsipeikėjo ir olandai, kai slibino liepsnose žuvo jų tėvai, vaikai, broliai ir seserys. Nyderlandų futbolo bendruomenė siūlo boikotuoti Rusijoje vyksiantį Pasaulio futbolo čempionatą. Buvęs Nyderlandų futbolo rinktinės asistentas Jonas van’t Šipas, dabar treniruojantis australų Melburno „Heart“ ekipą, viešai prabilo, kad reikia boikotuoti 2018 metais V. Putino valdomoje Rusijoje rengiamą Pasaulio futbolo čempionatą. Socialiniuose tinkluose futbolo specialistą palaikė ne vienas planetos futbolininkas, treneris ir sirgalius. Jau renkami parašai, kad būtų kreiptasi į FIFA ir ji nagrinėtų šią iniciatyvą.
Šį sprendimą turime palaikyti ir mes, ant grėsmės ribos gyvenantys Lietuvos piliečiai. Bet pirmiausia prisiminkim „Žalgirio“ komandos apsisprendimą, jų poziciją ir nesiveržkime užkopti ant krauju sulaistytos pakylos Rusijoje.
Kazys STARKEVIČIUS, LR Seimo narys