Kelionė traukiniu. Įspūdžiai ir kalėdiniai linkėjimai „Lietuvos geležinkeliams“

Susiruošę važiuoti „Lietuvos geležinkeliais“ keleiviai turi žinoti keletą svarbių dalykų, kurie gal nežinomi net ir susisiekimo ministrui. Didžiulius pinigus „vartanti“ sistema kai kuriais klausimais tebėra įstrigusi nupudruotame sovietmetyje.

Atsitik tu man taip – sugenda automobilis ir nutariu, kad tarp savo ūkio ir Vilniaus, kur dirbu Seime, kurį laiką migruosiu traukinuku. Didelis prabangos mėgėjas nesu, be to, žinau, kad ir traukiniai nauji, ir „RailBaltica“ statoma, ir šiaip – informacinių proveržių laikais gyvename. Taigi einu internetan ir ieškau – kaip čia nusipirkus bilietą. Ir šiaip spaudau, ir anaip maigau pelę bei klaviatūrą, kol suprantu keistą dalyką – bilietų internetu neparduoda. Autobusams gali pirkti, lėktuvams gali, gali ir traukiniams, jei planuoji važiuoti iš Vokietijos. O iš Kauno į Vilnių – negalima…

Gūžteliu pečiais, aplanko negera mintis, kad kažkas paprasčiausios internetinės krautuvėlės nesugeba sukurpti, nes nesugalvojo, kaip pakankamai pasipelnyti… Paskui numetu šventvagiškas mintis apie kažkieno „otkatų siekimą“ į šalį ir keliauju į geležinkelio stotį.

Sėdu tiesiai į traukinį ir galvoju, kad tikrai nesunkiai nusipirksiu bilietą pačiame traukinyje su priklausančiu penkių procentų antkainiu. Netrukus prisistato mandagus kontrolierius, ir aš iškart išreiškiu pageidavimą nebūti „zuikiu“. Prisiklausęs ausis išūžusios elektroninių mokėjimų propagandos ir rypavimų apie tai, kad grynieji pinigai yra atgyvena, išsiimu banko kortelę. Deja, paaiškėja, kad „Lietuvos geležinkelių“ sistema neleidžia ne tik pirkti bilieto internetu – kortelių traukiniuose jie neaptarnauja. Tai, ką gali dauguma bažnytkaimių kavinių, neįkandama įmonei, kuri tiesia „RailBalticą“.

Ranka niežti paskambinti susisiekimo ministrui Rimantui Sinkevičiui, bet susilaikau. Juolab kad kontrolierius mandagus ir paslaugus – duodą bilietą ir mandagiai pasiūlo, kad atsiskaitysiu atvykęs į Vilnių priėjęs prie bankomato, iki kurio jis paėjės kartu su manimi.

Lyg ir viskas gerai. Tik štai – išlipu Vilniaus geležinkelio stotyje ir girdžiu, kad apie traukinių atvykimą-išvykimą, kaip kokiais 1982 metais, pranešama rusiškai. Čia pat pagalvoju apie viešojoje erdvėje aptarinėjamą reikalą – spartesnį Europos Sąjungos kalbų mokymą, prisimenu, kad oro uoste pranešinėjama lietuviškai ir angliškai, ir vėl gūžteliu pečiais lyg atsidūręs niūrioje praeityje. Na, bet tiek to – plaunamomis grindimis, kaip kitados, nebesmirda, ir tai gerai.

Atmintyje atgimsta animacinis filmukas apie ant traukinio stogo keliaujančius krokodilą Geną, Kūlverstuką ir Skrybėliuotę. Bet tai dar ne viskas.

Atkaklų norą nesusigadinti nuotaikos įveikia paskutinis technologinės epochos stebuklas – geležinkelio stotyje nėra bankomato…

Visgi švenčių proga siunčiu kalėdinį palinkėjimą susisiekimo ministrui ir „Lietuvos geležinkelių“ vadovams: keliaukime kitąmet kartu.

Kazys Starkevičius

Seimo narys