Bėga metai, ir laisvoje Lietuvoje gimusiems vaikams mūsų Nepriklausomybės kovos atrodo tolima istorija. Mums 1991-ųjų Sausis buvo MŪSŲ KARAS. Mūsų kartos išbandymas laisvės arba vergystės pasirinkimu. Tos dienos lėmė, kurioje pusėje atsistojome, kokias vertybes pasirinkome, kam liksime ištikimi tol, kol būsime gyvi. Mes ir mūsų vaikai. Tikiuosi – ir anūkai.
Sausio 13-ąją Vilniuje prie Televizijos bokšto žuvo 29 metų kaunietis Titas Masiulis. Tuomet dirbau Kauno miesto savivaldybėje, pirmojoje Nepriklausomoje Lietuvoje suformuotoje valdžios komandoje, vadovaujamoje advokato, garbingo ir drąsaus žmogaus – miesto Tarybos pirmininko Gintaro Puko.
Kai sužinojome apie T. Masiulio žūtį, buvau vienas Savivaldybės atstovų, kurie važiavome jo Mamai pareikšti užuojautą ir pasiūlyti pagalbą. Motinos skausmo atpasakoti neįmanoma. Viena, ko ji paprašė mūsų – palaidoti Titą Kaune (Lietuvos Vyriausybė buvo numačiusi visas Sausio 13-osios aukas palaidoti Skausmo kalnelyje Antakalnio kapinėse, Vilniuje). Kaune jis užaugo, mylėjo savo miestą, ir Mamos prašymą išpildėme.
a. T. Masiulis buvo pašarvotas Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Nei prieš tai, nei vėliau tuose prieškario Nepriklausomybės rūmuose nestovėjo kovotojo už laisvę karstas. Dešimtys tūkstančių žmonių spaudžiant negailestingam speigui ėjo į muziejų nuo ryto iki vakaro, ir atrodė, kad atsisveikinimas su Titu buvo ir atsisveikinimas su praeities skriaudomis, kančių ir tremčių išgyvenimais.
Kai T. Masiulio karstas Kauno gatvėmis pajudėjo į jo amžinojo poilsio vietą Petrašiūnų kapinėse, gatvėkraščius apstojo minios su žvakelėmis rankose. Visą kelią iš darbo vietų, namų išėję žmonės stovėjo laikydami rankose atsisveikinimo žiburėlius, dangstydami juos delnais nuo ūžtelinčio vėjo ir neslėpdami ašarų lydėjo Titą į paskutiniąją kelionę.
Tai buvo nepaprastos žmonių vienybės, tarpusavio pagarbos ir atjautos metas. Tomis dienomis buvau atsakingas už Kauno miesto savivaldybės pastato gynybą. Dar sausio pradžioje buvo nutarta visus turėtus ginklus atiduoti Lietuvos jėgos struktūroms, kad nebūtų provokacijų – niekas nebuvo tikras, ar sovietų kareiviai nepuls pastato, ir vienas vienintelis šūvis galėjo „įteisinti“ okupantų agresiją. Be kita ko, puolimo atveju turėjau vaizdo kamera fiksuoti įvykius, taigi buvau lyg ir žurnalistas…
Dešimt parų negrįždamas namo budėjau Savivaldybės pastate. Žmonės mus supo taikiu apsaugos žiedu, kaip Vilniuje – Parlamentą. Radiofikavome Laisvės alėją, a. a. aktorė Rūta Staliliūnaitė nepailsdama skaitė patriotines eiles, kurios iš garsiakalbių skambėjo visame miesto centre.
Mano pareiga buvo užtikrinti laisvo žodžio sklaidą, jei sovietų kariuomenė užimtų vienintelę tuo metu Lietuvoje veikusią Kauno radijo ir televizijos redakciją. Turėjome savo žinioje du butus, iš kurių, šiuolaikiškai kalbant, Telekomo pagalba galėjome transliuoti objektyvią informaciją į tuomet visuose miesto butuose buvusius radijo taškus. KGB (sovietų saugumo tarnyba) nesusivokė, kad esame pasirengę tęsti informacinį karą. Tiesa, pereiti prie transliacijos į radijo taškus neprireikė. Kauno radijo ir televizijos redakcija, sulaukusi pastiprinimo iš Vilniaus, dirbo puikiai, nuolat buvo palaikomas ryšys su miesto Savivaldybe, keičiamasi informacija.
Tų dienų išgyvenimai labai ryškūs. Taikus pasipriešinimas nekaltus žmones puolusiai okupantų kariuomenei buvo kaip ledonešis, nušlavęs Sovietų sąjungos veidmainystę apie persitvarkymą ir demokratiją. Pasaulis pamatė tikrąjį „perestrojkos“ veidą.
Deja, ne visos pavergtosios valstybės pasinaudojo prasidėjusiu Laisvės pavasariu. Kai šiandien griaudi karo pabūklai Ukrainoje, žūsta žmonės, skaudu dėl bendro likimo brolių: jie nesuskubo atsiriboti nuo praeities, nuo agresoriaus kėslų – ir okupantai tuo pasinaudojo.
Sausio 13-oji yra ir skausmo, ir vilties diena. Žvelgdami į to meto nuotraukas, matydami dokumentinius kadrus, pagerbdami Laisvės gynėjus mažiau dejuokime dėl kasdieniškų savo problemų. Daugiau optimizmo, daugiau pilietiškumo – to norėčiau palinkėti, kviesdamas dalintis geromis, šviesiomis mintimis. Mūsų laisvė iškovota brangia kaina, ir mes esame jos verti.
Kazys STARKEVIČIUS
LR Seimo narys