Valdančiųjų mėginimas pateisinti savo neveiklumą „Europos reikalavimais“ yra ne tik melagystė – tai menkina Europos Sąjungos (ES) autoritetą. Šių dienų sąlygomis – tai vandens pylimas ant Kremliaus malūno.
Jau teko pasisakyti apie Akcizų įstatymo pataisą, kurią registravo žemės ūkini ministrė, Darbo partijos atstovė Virginija Baltraitienė. Šįkart noriu pakalbėti ne tiek apie pačią iniciatyvą, kiek apie jos argumentavimo logiką. Apie tai, kur link ji mus veda.
Taigi – Seime užregistruota pataisa, kuria siūloma nustatyti žemdirbiams skirto vadinamojo „žaliojo dyzelino“ akcizą – 21 eurą už 1 toną. Jei parlamentas pritartų, ši pataisa įsigaliotų nuo liepos 1 dienos. Atrodytų – kuo čia dėta priešprieša tarp Rytų ir Vakarų?
Pradėkime iš pradžių. Lietuvos ūkininkams, kaip jau paskaičiuota, „žaliojo“ kuro papildomas apmokestinimas kainuotų 7 milijonus eurų. O juk ką tik pasibaigė biudžetinės batalijos, kuriose pavyko iškovoti papildomą paramą Lietuvos žemdirbiams, patiriantiems spaudimą dėl Rusijos politikos ir pastarosios ciniško keršto už visiškai pagrįstas ES sankcijas dėl agresijos prieš Ukrainą. Būtent Lietuvos žemės ūkis skaudžiausiai nukenčia dėl tarptautinės įtampos.
Žemės ūkio ministrės V. Baltraitienės aiškinimai, kad branginti kurą reikalauja ES direktyvos, kelia pagrįstą žemdirbių apmaudą, o man – ir kiek platesnio masto nerimą. Tai labai prastas kalbėjimas informacinio karo sąlygomis.
Ir ne tik todėl, kad ES nesuvienodintos išmokos, kurių padidinimo seniai laukia žemdirbiai. Svarbiausia net ne tai, kad ES „reikalavimais“ ministerija dangsto savo neveiklumą.
Rusijos embargas jau atėmė iš Lietuvos žemdirbių 133 mln. eurų, galo jam nematyti, ir valdančiųjų išskaičiavimas, kaip atrodo, yra labai paprastas: mes užkišime biudžeto skylę, dėl nieko su ta Europa nesiderėsim, tegul apiplėšti žemdirbiai ant tos prakeiktos Europos ir niršta. Kartu ir ant Lietuvos principingos tarptautinės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tegul bus populiaresnė prorusiška orientacija, o Briuselį ir prezidentę Dalią Grybauskaitę visi keikia kaip savo bėdų kaltininkus – mums nesvarbu (čia geriausiu atveju).
Jau porą metų dirbanti kairiųjų vyriausybė (nė kiek nesvarbu, kad konkreti ministrė dirba palyginti neseniai) nepajudino nė piršto, kad įtikintų ES partnerius ir institucijas, jog šiomis sąlygomis būtina atidėti reikalavimo įgyvendinimą ar ieškoti papildomų kompensavimo mechanizmų. Dabar tiesiog bėgama paskui traukinį arba iš tiesų bijant sankcijų (čia geriausias atvejis), arba vadovaujantis principu – kuo blogiau tuo geriau. Kuo labiau enkim žmones Europos vardu, ir kai kam bus labai gerai…
Ta proga noriu priminti, kad derėtis su ES institucijomis visada buvo ir yra įmanoma. Taip, stodami į ES mes notifikavome tokį reikalavimų punktą, bet būta ir daugiau atvejų, kai derėjomės, ginčijomės ir pasiekėme savo. Netgi laimėjome europinius teismus. Reikia pavyzdžių?
Antai 2009 metais, man būnant žemės ūkio ministru, gavome įspėjimą dėl lengvatų, kurios buvo taikomos Lietuvos piliečiams perkant žemę. Lengvata numatė išsimokėjimą per 15 metų. Europos Komisija tada nurodė, kad tokia nuostata prieštarauja ES direktyvoms ir reikalavo ją panaikinti. Buvo pats krizės įkarštis – pieno kainos buvo kritę į panašų lygį kaip dabar, buvo drastiškai pertvarkoma mokesčių sistema. Įsivaizduokite, kokią žinią būčiau perdavęs mūsų ūkininkams, jei būčiau puolęs lyg spartuolis-komjaunuolis įgyvendinti tokį reikalavimą? Užėmėme poziciją, kad lengvata turi galioti iki pat 2014 metų, kol žemės įsigyti bus galima visiems. Buvome paduoti į Europos Sąjungos teismą, bet bylą laimėjome.
Valdžios noras dangstytis Briuselio (kaip kitados Maskvos) diktatu matyti ir kitose srityse. Antai dėl naujos europinės paramos programos finansavimo tvarkos ūkininkas nebegalės įkeisti bankui turto, kurį už tą paramą perka. Pavyzdžiui, už paramą perkamas traktorius ar kombainas iki šiol užstatu tiko, o dabar jau, kaip numatoma – nebe. Ir vėl rodoma pirštu į Briuselį, nors ši nesąmonė yra tikrai vietinės kilmės. Tokių kliūčių ir griovių, per kuriuos šokinėjame, prisikasame patys, o nuolatinis rėkimas, kad taip „Europa liepė“ – didina euroskeptikų skaičių.
Važinėju po Lietuvą, visai neseniai aptarinėjau šias problemas su Šilutės krašto žmonėmis, ir turiu pasakyti, kad dalis žmonių iš tiesų, deja, linkę pasiduoti šitai apgavystei. Aršaus euroskepticizmo banga, jei ji atsiristų iki Lietuvos, būtų labai pavojinga, nes gyvename ne pačiais ramiausiais laikais. Gerai, jei toks valdančiųjų kalbėjimas yra ne daugiau, kaip iš sovietmečio paveldėtas įprotis gręžiotis į Maskvą ir ja prisidengti, o ne sąmoningas siekis subtiliai brukti euroskeptišką propagandą.
Kazys STARKEVIČIUS
LR Seimo narys