Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai kelia rimtą uždavinį laimėti 2016 metų Seimo rinkimus. Iki jų likus vos pusantrų metų, partijos pirmininko rinkimai taps lemtingu veiksniu, apsprendžiančiu, ar šį uždavinį mes sugebėsime pasiekti. Mūsų partijos likimas tapo pagrindine politine aktualija tada, kai pirmininkas Andrius Kubilius paskelbė nebesieksiantis būti perrinktas.
Likus kiek daugiau nei savaitei varžytuvėse dėl pirmininko posto liko keli išties rimti kandidatai. Visi jie pasiūlę po savo viziją, kaip ateinančius dvejus metus Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turėtų veikti, siekdami susigrąžinti prarastą Lietuvos žmonių pasitikėjimą. Išsiskiria dvi aiškios kryptys, kuriomis siūloma eiti. Esame apsisprendimo kryžkelėje: ar norime naujos kokybės, tačiau pamatiniais – šeimos, tautiškumo ir krikščioniškos tradicijos – principais, mus visada vedusiais į priekį, paremtos politinės jėgos? O galbūt esame pasiryžę dalies šių mus vienijančių ir su visuomene jungusių atramos taškų atsisakyti dėl šiuo metu skambios ir populiarios „modernizacijos“, įvilktos į nuosaikumo ar net liberalumo rūbą?
Tad viena siūloma kryptis – tai atsinaujinimas atsijauninant, modernizuojantis ir tampant, jos šalininkų teigimu, „tikra europietiška centro-dešinės partija“. Partijos programiniuose dokumentuose jau kurį laiką buvo siūloma ši „modernaus konservatizmo“, skirto didiesiems Lietuvos miestams, koncepcija. Matome, kad toks ėjimas nepasitvirtino – po savivaldybių rinkimų praradome du iki šiol valdytus didmiesčius, ir šiandien didžiausias mūsų mero valdomas miestas yra Kretinga. Sostinėje liberalų kandidatus bandėme įveikti pasiūlydami panašaus ekonominio profilio žmogų ir, nepaisant jo perspektyvumo, nebuvome tinkamai įvertinti. Liberalų sėkmė tokios krypties šalininkams tapo paskata kalbėti, kad panašiu keliu verta eiti ir mums, esą tai padės stiprinti dešiniųjų pozicijas Lietuvoje. Nebūkime naivuoliai, sekimas iš paskos lenktynėse pergalės neatneša.
Didžiuojuosi, kad mūsų partija visada pasižymėjo valstybišku požiūriu ir nepaisant pasekmių drąsiai prisiėmė atsakomybę sunkiausiu valstybei metu. Sprendžiame ne tik Lietuvai kylančius iššūkius, bet ir aktyviai veikiame tarptautinėje erdvėje, siekdami didesnio dėmesio Rusijos pašonėje gyvenančioms tautoms. Tai – labai svarbi mūsų misija, kurios neturime pamiršti.
Tačiau pastaraisiais metais per mažai kalbėjome apie tuos dalykus, kurie pasibaigus ekonominei krizei išlieka svarbūs ir turi būti sprendžiami. Nepasiūlėme savo socialinės politikos modelio, paremto šeimos instituto, vietos bendruomenių stiprinimu. Susikūrėme socialiai nejautrios partijos etiketę.
Vis dėlto yra ir kita kryptis, raginanti prisiminti jungtinės partijos – Tėvynės sąjungos, Lietuvos krikščionių demokratų, politinių kalinių ir tremtinių bei tautininkų – ištakas. Turime išsaugoti tas idėjas, iš kurių kilo šios skirtingos TS-LKD vienijančios bendruomenės. Pritaikydami jas šiandieninei situacijai ir drąsiai gindami pamatines vertybes mes vėl galime tapti visos Lietuvos partija. Mano manymu, pirminis mūsų uždavinys yra susigrąžinti pasitikėjimą tų žmonių, kurie per pastaruosius metus pajuto atitolimą tarp juos ir TS-LKD vienijančių principų.
Tai galime padaryti kurdami pozityvią ir nuoseklią, tačiau, svarbiausia, partijos tapatumą atitinkančią politinę programą. Dažnai tenka būti regionuose ir bendrauti su žmonėmis, išgirsti jų problemas ir lūkesčius. Akivaizdu, kad didžiausią grėsmę sėkmingam Lietuvos vystymuisi kelia nemažėjanti socialinė atskirtis ir demografiniai iššūkiai. Todėl turime formuoti tokią politiką, kuri padėtų ekonominio atsigavimo vaisius paskirstyti į kiekvieną Lietuvos kampelį.
Be abejo, kiekvienoje politinėje bendruomenėje turi įvykti kartų kaita. Tačiau negaliu sutikti, kad ji turi įvykti staiga, pagal kažkieno nurodymus. Jaunystė nėra išskirtinis privalumas, kaip kalba kai kurie įtakingi TS-LKD nariai. Jaunystė yra metas mokytis, tačiau kurioje „klasėje“ reikėtų pradėti? Ypač artėjant rinkimams mes turime eiti užtikrintai, turime parodyti žmonėms, kurie savo nuomonę išsakys nebe privačiuose pokalbiuose ar viešuose debatuose, bet balsavimo biuleteniuose, kad esame užtikrinti ir kompetentingi.
Matydamas vis daugiau jaunų aktyvių bendražygių suprantu, kad atsijauninimas vyksta natūraliai. Su šiais jaunais veidais partijoje gausėja ir naujų idėjų, vyksta sąmoningas ir laipsniškas atsinaujinimas. Tačiau tik ta bendruomenė stipri, kuri iš kartos į kartą perduoda savo išmintį, patirtį ir žinias, kuri išsaugo tęstinumą ir tradiciją.
Todėl manau, kad šiandien Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams reikia brandžios lyderystės, svarios politinės patirties ir gebėjimo telkti. Telkti ne tik mūsų bendruomenę, bet ir visus Lietuvos žmones. Būtent Irena Degutienė turi visas savybes, kurių reikia siekiant sėkmingai pasirodyti 2016-ųjų Seimo rinkimuose bei aktyviai tęsti valstybės kūrimo darbus.
Ji žinoma kaip laikinoji premjerė, sunkiausiais valstybei metais priėmusi ryžtingus sprendimus ir nukirtusi ne vieną mazgą, rišusį Lietuvą prie Rusijos.
Dirbdama Seimo pirmininke I. Degutienė sugebėjo konsoliduoti įvairių pažiūrų parlamentarus, ir buvo pasiekta tai, ko šiandien labiausiai trūksta mūsų visuomenei – gebėjimo įsiklausyti ne tik į bendraminčio, bet ir į oponento nuomonę, pritarti geram pasiūlymui, kas jį bepateiktų. Dabartinis susiskaldymas tiek visuomenėje, tiek partijos viduje gresia pavojingais dalykais ir vidaus, ir užsienio politikoje. Tai puikiai mato paprasti žmonės, gal net ir nebalsuojantys už TS-LKD, bet žinantys, kad stabilumas valstybėje priklauso nuo sveiko kairiųjų ir dešiniųjų jėgų balanso.
Pinigų ir konkurencijos kultas grėsmingai baigia užgožti dvasines, krikščioniškąsias vertybes. Kiek mūsų politikai jomis grindžia savo sprendimus, pirmiausia galvodami ne apie tolimą perspektyvą, bet apie šiandien ir čia gyvenantį žmogų, dažnai piktą, nesuprastą, nelaimingą? Kada mes paklausėme tų žmonių, kokius būdus įveikti skurdą, socialinę atskirtį, įtampą tarp valdžios ir piliečių jie mato, ką siūlo?
Gerai žinau kaimo žmonių rūpesčius, visada kalbamės atvirai ir nevengdami aštrių kampų. Ir ką sako ūkininkas, mokytoja, slaugytoja? Labiausia jiems reikia aiškių politinių sprendimų, nuoseklaus ėjimo į geresnį gyvenimą. Priimant būtinus ir radikalius sprendimus tada, kai Lietuvoje valdančioji buvo mūsų partija, nesugebėta paaiškinti žmonėms, kodėl reikia skubiai gelbėti valstybės finansus, kodėl reikalingos skaudžios reformos. Tuo pačiu buvo pernelyg pataikauta liberalams drastiškai mažinant pensijas.
Už šitą nesikalbėjimą su visuomene suprantamai ir aštriai buvome nubausti per 2012-ųjų rinkimus. Todėl šiandien turime atsakyti į klausimus, kuriuos užduoda ne tik visuomenė, bet juos pirmiausia turime užduoti patys sau. Atsiėmiau savo kandidatūrą iš pretendentų į partijos pirmininkus, ragindamas bendraminčius balsuoti už I. Degutienę, nes esu įsitikinęs, jog tai yra geriausias pasirinkimas TS-LKD, jeigu norime laimėti 2016 m. Seimo rinkimus.
Kazys STARKEVIČIUS
TS-LKD pirmininko pavaduotojas