Kuo pridengiamas populiarumo siekis
Motinišką rūpestį žemdirbiams, laikantiems melžiamas karves, pastaruoju metu karštai demonstruoja žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Kitų metų sausio 1-ąją įsigalios Pieno rinkos reguliavimo įstatymas, kurį ji pateikė Seimui. Nuostatos, realiai galėjusios padėti žemdirbiams, per svarstymą buvo išbrauktos, bet juk žygis atliktas, skaldyk ir valdyk principas veikia. Kaip sakydavo sovietmečiu, viskas žmogui, viskas jo gerovei… Atsimindami tų laikų gerovę ne vienas turėtume ką pasakyti anaiptol ne literatūrine kalba. Ir šio įstatymo forsavimas – tik ryžtingas politinės reklamos veiksmas siekiant Darbo partijos populiarumo besiartinančiuose Seimo rinkimuose.
Iš tiesų, niekas nepaneigs, kad perdirbėjai suįžūlėjo ir nusmukdė pieno supirkimo kainas ligi šulinio vandens žemumų. Neatsilieka savo pelno dalį atsiriekdami ir prekybininkai.
Nors Lietuvoje 2014 m. šviežio pieno supirkimas augo, tačiau jo kaina labai sumažėjo. Supirkėjai iš šalies pieno gamintojų supirko 1435,55 tūkst. t šviežio natūralaus riebumo pieno – 7,2 proc. daugiau negu 2013 m., tačiau vidutinė jo supirkimo iš šalies gamintojų kaina (be PVM) sumažėjo 11,4 proc. ir buvo 280,26 EUR/t (967,68 Lt/t), o paskutinių praėjusių metų 4 mėnesių kaina, palyginti su pirmojo pusmečio kaina, sumažėjo daugiau kaip 30 proc. Žemiausia pieno supirkimo kaina Lietuvoje 2014 metais buvo rugsėjį, ji siekė vos 227,8 EUR/t (786,7 Lt/t).
Peržvelgę pastarųjų metų kainų dinamiką negalime nesipiktinti: nei Latvijoje ir Estijoje, nei Lenkijoje tokio perdirbėjų savivaliavimo nėra.
Neseniai lankydamasis Suvalkų krašte specialiai domėjausi pieno supirkimo tvarka ir mechanizmu. Ten labai stipri ūkininkų kooperacija, kurios nesugriovė kolektyvizacija, nebuvo sovietinės sistemos viską centralizuoti ir diktuoti. Vidutinio ūkio šeimininkas, laikantis apie 60 karvių, už litrą gauna 38 eurocentus, kai Lietuvos ūkininkui dabar moka tik 11 eurocentų. Tokių sudilusių skatikų nedrįstama siūlyti nė vienoje Europos Sąjungos valstybėje.
Beje, kainų svarstyklės Lenkijoje palankios ne tik žemdirbiui, bet ir pirkėjui: Alytaus ir Marijampolės kraštų žmonės dažnai sūrius, sviestą perka Suvalkuose.
Kaimynams variokų nepabersi…
Mūsų žemdirbiai pagrįstai piktinasi, kad Lietuvos perdirbėjai užsienio valstybėse už šviežio pieno toną moka daug didesnę kainą negu savo šalyje. Kas lemia tokį absurdą? Ekonominių motyvų čia nerasime, belieka svarstyti viena – konkurencijos baubas, artėjantis diena po dienos: stiprėja lietuviški pieno gamintojų-perdirbėjų kooperatyvai, prie pabaigtuvių artėja modernios kooperatyvo “Pienas LT” gamyklos įrengimas, ir rusiškų rinkų netekę didieji perdirbėjai mato grėsmę, kad ūkininkas po metų kitų turės galimybę atsisakyti žeminančių supirkimo sutarčių.
Peržvelkime kainų kreivę, kuri pagrindžia šią prielaidą.
Pieno perdirbimo įmonės 2014 m. gamybai supirko 1,74 mln. t šviežio natūralaus riebumo pieno, tačiau lietuviško – tik 1436 tūkst. t, įsivežė iš kitų šalių 426 tūkst. t, o pieno gamintojai eksportavo tik 120 tūkst. tonų.
Nesuprantamas pieno perdirbėjų ekonominis mąstymas: iš Lietuvos gamintojų pieną perka žemiausia kaina, o iš kitų šalių gamintojams moka daug didesnę. Šviežio pieno supirkimas iš kitų ES šalių Lietuvoje pernai padidėjo apie 5,8 proc., didžioji jo dalis (apie 63 proc.) buvo supirkta Latvijoje ir mokama iki 308,4 EUR/t (be PVM) arba 28 EUR (10 proc.) daugiau negu Lietuvoje; Estijoje supirko 155,9 tūkst. t šviežio natūralaus riebumo pieno, ten vidutinė 2014 m. supirkimo kaina buvo 348,4 EUR/t arba 68 EUR (24 proc.) didesnė negu vidutiniškai Lietuvoje.
Tuo tarpu Europos Sąjungoje vidutinė šviežio natūralaus riebumo pieno supirkimo kaina (be PVM) 2014 m. sausio–lapkričio mėnesiais buvo 374,2 EUR/t (1290 Lt/t) – 3,5 proc. didesnė nei tuo pačiu 2013 m. laikotarpiu.
Pirkdami žaliavinį pieną iš Latvijos ir Estijos, perdirbėjai vien tik šių šalių pieno gamintojams sumokėjo 18,1 mln. EUR arba 62 mln. litų daugiau, negu už šį kiekį būtų sumokėję Lietuvoje.
Lietuvos pieno supirkėjai 2014 m. į kitas Europos Sąjungos valstybes pardavė 119,53 tūkst. t šviežio natūralaus riebumo pieno – 29,9 proc. daugiau negu 2013 m. Pienas buvo parduotas vidutiniškai po 332,98 EUR/t, ir ši kaina buvo apie 19 proc. didesnė už vidutinę pieno supirkimo kainą Lietuvoje. Didžiausi lietuviško šviežio pieno išvežimo srautai buvo nukreipti į Lenkiją, kur parduota 116,81 tūkst. t pieno, arba 30,5 proc. daugiau nei 2013 m. Tuo tarpu į Latviją buvo parduota 1,23 tūkst. t pieno – 50 proc. daugiau negu 2013 m.
Investicijos permainų neatnešė
Pieno perdirbėjai negali skųstis, kad jų verslui valstybė neskyrė dėmesio. Milijoninės investicijos, turėjusios modernizuoti gamybą, mažinti produkcijos savikainą grąžos nedavė, o ir konkurencingumo ES rinkose nepadidino. Belieka mažinti pieno produktų pardavimo kainą, tuo pačiu ir šviežio pieno supirkimo kainas.
Paanalizavę gatavų pieno produktų savikainą matome, kad ji yra žymiai aukštesnė už kaimyninių šalių. Pvz., sviesto gamybos savikaina Lietuvos įmonėse siekia 3,36 euro, tuo tarpu Latvijoje tik 2,76, Estijoje – 2,93, Belgijoje – 2,98 euro; lieso pieno miltų savikaina Lietuvoje – 1,85 euro, Vokietijoje ir Prancūzijoje – 1,80 euro; sūrių savikaina Lietuvoje – 3,5 euro, Latvijoje – 2,57, Estijoje – 2,75, Belgijoje – 2,81 euro.
Atėjo laikas įmonėms modernizuoti ir automatizuoti gamybą, mažinti darbuotojų, ypač administraciniame aparate, atsisakyti poilsio namų, sportininkų išlaikymo ir kitų nebūtinų dalykų, kuriems skiriama nemaža pelno dalis.
Krizė, embargas, sąstingis – o gelbstimasi tik žodžiais
Žemdirbiai gerai atsimena, kad 2010 metais iš nacionalinio biudžeto pieno gamybai buvo skirta 117 mln. litų parama, jie už toną kvotinio pieno gaudavo po 87 litus, tačiau šiemet šios paramos neliko, nors tvirtinant 2015 metų biudžeto projektą buvo žadėta skirti 57 mln. litų.
2007–2013 metais žemdirbiams supaprastinta tvarka buvo skiriama nacionalinio biudžeto ir Europos Sąjungos parama, kaimo žmonės pajuto ekonominį atsigavimą. Niekas nežadėjo išpjauti karvių ir neruošti pašarų žiemai.
Biudžeto didėjimą garsiai deklaruoja ir dabartinė valdančioji dauguma, tačiau jų balsais priimtas Pieno rinkos reguliavimo įstatymas realiai veikti pradėtų, deja, tik sumažinus karvių skaičių.
Reikia pripažinti, kad ir man dirbant žemės ūkio ministru perdirbėjai aikštijosi, bet ministerija inicijavo alternatyvų pieno ir jo produktų realizacijos tinklą: ūkininkų turgelius, šviežio pieno pardavimo automatus didžiuosiuose prekybos centruose. Taip buvo nutiestas kelias “laukas-stalas”, kuriuo ir šiandien patenkinti didžiųjų miestų gyventojai ir žemdirbiai.
Buvo remiami besikuriantys ūkiai, tėviškėse ūkininkauti pasiliekantis jaunimas – šiemet pikta ir skaudu matyti, kaip keičiant paramos taisykles, kuriant dirbtines kliūtis iš 1000 įsikūrimo paramos siekusių jaunųjų ūkininkų tik 300 “įtiko” Žemės ūkio ministerijos sukurtai sistemai, kurią pavadinti tiksliausia būtų – pastatė vežimą prieš arklį ir nori kažkur nuvažiuoti…
Ką padarė dabartinė valdžia, kad bent kiek kompensuotų pieno gamintojų nuostolius? Praėjusių metų pabaigoje Žemės ūkio ministerija skyrė 19,307 mln. eurų, kurie turėjo būti išmokėti po 15,06 euro už toną kvotinio pieno, ir 12, 268 mln. eurų specialiosios paramos – po 9,21 euro už toną pieno. Tai ir viskas.
Dėl pieno perdirbėjų mažinamų supirkimo kainų per pastaruosius 8 mėnesius, palyginti su 2014 m. liepos mėnesio kainomis, žemdirbiai patyrė 21 milijono eurų nuostolį.
Nors “motiniškai rūpestingas” įstatymas Seime priimtas, bet šalies pieno gamintojai realios paramos iš jo sulaukti nesitiki.
Važiuosim, kad net dulkės rūks
… Tarp Vievio ir Kaišiadorių dideliame lauke buvo pasėti kviečiai. Deja, nebus iš jų kalėdinių pyragų: dirbamoje žemėje įrenginėjamam Elektrėnų kartodromui Žemės ūkio ministerija iš ES lėšų skiria 200 000 eurų. Čia klojami Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai skirti pinigai. Pagal kokį iš šešių griežtai apibrėžtų prioritetų? Joks iš žemės ūkiui numatytųjų netinka, nebent apie skurdo mažinimą kaimo vietovėse. Antras toks dygs Alytuje. Meras sako apie tai nieko nežinąs, bet visgi įdomu – juk ir žemės paskirtį reikėjo pakeisti, ir detalųjį planą parengti. Žinoma, formaliai lėšos “iš kitos eilutės”, bet juk iš tos pačios kišenės. Neturiu pinigų batams, bet perku brangius žiūronus, nes taip įdomiau?
Tik ar parodys “žiūronai” pieno upės dugną, kai kaimo žmonės apsispręs likti be karvių…
Kazys Starkevičius
LR Seimo narys, Šešėlinės vyriausybės žemės ūkio ministras
Strošiūnų gyvenvietėje, netoli Elektrėnų, 4 hektarų žemės sklype iki rugpjūčio mėnesio numatyta baigti kartingo trasą.