Nuolat girdime pasigyrimus, kaip dabartinė Lietuvos valdžia rūpinasi kaimo žmonėmis, ūkininkais. Tačiau paklauskime jų pačių, ko verta ši sovietmetį primenanti propaganda.
Praėjusį penktadienį, rugpjūčio 4 dieną, dalyvavau išplėstiniame Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje, kuriame buvo aptarta situacija pieno sektoriuje Lietuvoje ir Europos Sąjungos (ES) šalyse bei priimta rezoliucija.
Posėdyje dalyvavo ir žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Deja, daugiausia vilčių ji deda tik į Europos Sąjungą, iš kurios tikisi gauti 32 mln. eurų paramą. Aišku, tai būtų svari pagalba, tačiau ji mažai tikėtina.
Kai kurie ūkininkai gali lėšų ir nesulaukti, nes jau dabar yra ant bankroto slenksčio. Esu pasiūlęs ministrei ieškoti galimybių įveikti pieno krizę iš šalies vidaus resursų – suteikiant nacionalinę paramą.
Ankstesniais metais iš nacionalinio biudžeto kasmet būdavo skiriama po 117 mln. Lt (33,88 mln. eurų) už kvotinį pieną, tačiau šiemet tokia parama ne numatyta. Ministrė susirinkusiems pieno gamintojams pažadėjo „ieškoti galimybių“, tačiau nepritarė siūlymui, kad tokia parama būtų skiriama tik tiems ūkininkams ir bendrovėms, kurie šiuo metu realiai turi melžiamų karvių, o ne už vadinamąsias „istorines“, 2006 metais laikytas karves. Tam reikėtų pakeisti ES dokumentą, kuriame tokia nuostata yra įrašyta. Tačiau iki šiol nedaroma jokių žingsnių, kad ši nuostata būtų pakeista. Statistiniai duomenys rodo, kad 2006 m. Lietuvoje buvo laikoma 400 tūkst. karvių, o šiais metais jų liko tik šiek tiek daugiau nei 300 tūkst. Vadinasi, nacionalinės tiesioginės išmokos už kvotinį pieną mokamos daugeliui kaimo žmonių, kurie jau seniai karvių nebelaiko ir pieno nebemelžia.
Pieno gamintojai daug tikėjosi iš Konkurencijos tarybos atliekamo pieno rinkos tyrimo, tačiau nusivylė susipažinę su šio tyrimo išvadomis, kurių pagrindinė skamba taip: „Žemės ūkio ministerijai, Žemės ūkio rūmams bei kitoms organizacijoms, atsakingoms už Pieno paketo įgyvendinimą, padidinti informacijos sklaidą rinkoje ir šviesti rinkos dalyvius apie gamintojų organizacijų steigimo naudą ir galimybes“. Akivaizdu, kad toks tyrimas jokios apčiuopiamos naudos žemdirbiams neatneš.
Žemdirbiams, ne tik pieno gamintojams, nerimą kelia ir kita grėsmė: Žemės ūkio ministerijos iniciatyva Vyriausybės nutarimu buvo pakeista žymėtojo dyzelino naudojimo tvarka. Pakeitus jo naudojimo tikslą iš „žemės ūkio veiklai“ į „žemės ūkio gamybai“, kilo grėsmė, kad jį naudojant produkcijos pervežimui ar net važiuojant į ganyklą melžti karvių, žemdirbiai gali būtį baudžiami. Ministrė V. Baltraitienė ramina, kad su policija susitarta (!), jog jie dėl to nebus baudžiami, tačiau keista, kai tariamasi „nematyti“ aiškaus pažeidimo, nes Vyriausybės nutarimas vienareikšmiai nurodo: transportavimas ar vykimas į darbo vietą ne gamyba… Ir kilus konfliktui teisus bus ne ūkininkas, o policijos pareigūnas.
Pastaruoju metu gaunu daug ūkininkų nusiskundimų, kad Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos vilkina mokėjimus už deklaruotus pasėlius, už pasitraukimą iš aktyvios gamybos ir kt. Dabar, kai kaime darbymetis, derliaus nuėmimas, ūkininkams ypatingai reikalingos lėšos, ir ministerija turėtų daryti viską, kad visos išmokos žemdirbius pasiektų laiku.
Panašios krizinės situacijos žemės ūkyje gali kartotis, todėl siūlau ministrei V. Baltraitienei rasti galimybę įsteigti Žemės ūkio krizių fondą, kuriuo būtų galima pasinaudoti susidarius ypač sunkiai padėčiai.
Kazys Starkevičius
Seimo TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės vyriausybės žemės ūkio ministras