2012 m. Kaune, Pramonės apygardoje, žmonės mane trečią kartą išrinko į Lietuvos Respublikos Seimą. Ką teko nuveikti per tuos metus? Nesileisiu į skaičių gausybę, tačiau rinkėjams noriu pasakyti, kad per tris kadencijas pateikiau 114 teisės aktų projektų ir 117 pasiūlymų. Iš 2012–2015 metais mano pateiktų 38 projektų buvo priimta 13, taip pat pateikti 27 pasiūlymai.
Daug tai ar mažai? Atsivertę duomenis Seimo tinklalapyje ir palyginę kolegų darbą turėtumėte mano veiklą priskirti prie iniciatyviųjų. Dirbdamas Kaimo reikalų komitete šią kadenciją Seimui pateikiau 10 teisės aktų projektų, 6 komiteto arba frakcijos išvadas, Vyriausybės valandomis uždaviau 25 klausimus. Dėl pateikiamų įstatymų projektų Seime diskutavau 79 kartus. Kai valdančioji dauguma mėgina „prastumti“ aiškiai žmonėms ar valstybei nenaudingą sprendimą, niekada netyliu. Tam mane įpareigoja ne tik Seimo nario mandatas, bet ir susitikimai su Lietuvos žmonėmis. Jau turbūt nebeliko savivaldybės, kurioje nesilankiau susitikti su ūkininkais, žemdirbiais, bendruomenėmis. Informacija apie realią kaimo, jo ekonomikos būklę mane pasiekia iš pirmų lūpų. Esu Šešėlinės vyriausybės žemės ūkio ministras, tačiau atsakomybę už ūkinės veiklos sąlygas prisiimu ir stengiuosi aktyviai įtakoti Kaimo reikalų komitetą, Žemės ūkio ministeriją, kad nebūtų skriaudžiami ūkininkai, kaimo žmonės, kurie visada buvo Tėvynės stuburas. Nemalonu, kad Seime kai kas drįsta juos vadinti išlaikytiniais, nors visi valgom lietuvišką duonelę…
Buvimas Seimo nariu įpareigoja dalyvauti ir Europos Sąjungos, pasaulio bendrijos reikaluose. Didžiuojuosi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė man skyrė Garbės ženklą už asmeninį indėlį prisidedant prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai 2013 metais. Tai nebuvo atsitiktinis apdovanojimas: būdamas žemės ūkio ministru stengiausi pakloti pamatus ekonominiam bendradarbiavimui su JAV. Kinija, Izraeliu. Vykau pas tų šalių vadovus, derėjausi dėl lietuviškos produkcijos importo. Šiandien džiaugiuosi, kad mano pramintais takais keliauja mūsų verslas, kad valstybės institucijos įtvirtina mano pradėtus darbus prekybos sutartimis.
Tam tikra prasme „neatrasta žemė“ buvo Kazachstanas, turintis milžinišką rinką ir potencialą nupirkti daug mūsų produktų. Derybos su jais taip pat šiandien duoda rezultatus.
Atskirai norėčiau pakalbėti apie Ukrainą. Lankiausi Kijeve nuo pirmųjų Maidano laužų, patyriau neatpasakojamą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės brolių pagarbą mūsų valstybei, norą eiti europiniu keliu. Buvau ten ne tik prie laužų, valstybės vyrų kabinetuose, bet ir gatvėse, parduotuvėse, kaimuose. Jei mes iš tiesų, o ne pro propagandos žiūroną pamatytume, kaip laisvės ir demokratijos trokšta ukrainiečiai, mūsų parama šiai tautai būtų keleriopai svaresnė. Ten žodis „lietuvis“ reiškia daug – draugas, bendramintis, gelbėtojas. Tai labai įpareigoja – ir pirmiausia visos Europos Sąjungos plotmėje.
Ypatingą pagarbą jaučiu ir ištikimiesiems kauniečiams, kurie man patikėjo atstovauti jų interesams Seime. Į mano priimamąjį 2013 m. kreipėsi 291 žmogus, 2014-aisiais – 201, o šiemet jau 106. Patikėkite, ne taip paprasta išspręsti 600 lankytojų problemas, ypač tas, kurių šaknys praeityje: nesugrąžinta žemės nuosavybė, užvaldyti jos plotai, matininkų klaidos.
Žmones piktina ir milžiniškos sąskaitos už daugiabučiuose namuose atliktus mažaverčius darbus, duobės gatvėse ir ypač daugiabučių kiemuose. Pavyko išasfaltuoti įvažas į Kovo 11-osios ir S. Daukanto mokyklas, į Kovo 11-osios gatvės 29-ojo, 27-ojo ir 31-ojo namų kiemus, privažiavimą prie kepyklos. Skundžiamasi ir dėl nešienaujamų plotų kiemuose, todėl teko ne kartą ir žolę šienauti pasitelkus talkas.
Prakiškai renovuotos visos Pramonės rinkimų apygardoje esančios mokyklos. Ypatingai džiaugiuosi, kad katalikiška „Vyturio“ ir Palemono vidurinės mokyklos tapo gimnazijomis, nors tai pareikalavo ir mokyklų bendruomenių, ir mano, kaip jų atstovo Seime, pastangų.
Atrodo, kokia čia problema: gatvės perėją ties Kovo 11-osios 26-uoju namu sėmė vanduo, bet prireikė Seimo nario pagalbos, kad lietaus kanalizacija būtų sutvarkyta…
Labai norisi, kad žmonės mylėtų savo miestą, savo gatvę. Metai po metų gražėja Kovo 11-osios parkas Girstučio slėnyje: sutvarkėme apšvietimą, pastatėme ąžuolinius suoliukus, pasodinome keletą ąžuoliukų, stebime, kad būtų nušienauta, kad veiktų treniruokliai, o kai čia surengiame tradicine tapusią Žolinę ar kitą šventę, susirenka šimtai žmonių.
Ne visada gali padėti net ir labai norėdamas: ateina ieškančių darbo, prašančių finansinės paramos. Niekad nelieku abejingas bėdos ištiktam žmogui, gal todėl ir susitikimai su rinkėjais Pramonės apygardoje būna patys nuoširdžiausi. Malonu sulaukti padėkos, ypač kai stengeisi iš širdies. Džiaugiuosi galėjęs padėti miuziklų „Prisikėlęs“, „Karolis“ ir kt. kūrėjams, bendruomenėms organizuojant renginius, Kauno viešoji V. Kudirkos biblioteka dėkoja už paramą rengiant XXI knygos šventę, Palemono bendruomenė – už kelionę į Europarlamentą ir į Nidą, mažieji „Bitulos“ atlikėjai pamatė ūkį, auginantį limuzinų veislės galvijus. Beje, jame jau lankėsi ne viena ekskursija, kurioms transportą visada samdau pats.
Iš tiesų gera keliauti po Lietuvą, pažinti jos grožį, istorines vietas, apsilankyti renginiuose, šventėse. Ekskursijos, kelionės, edukacijos per metus užsakomos 20–30 kartų. Jau tradicija kasmet keliauti į politinių kalinių ir tremtinių šventę Dubysos slėnyje prie Ariogalos, į Šiluvos atlaidus, mokytojai savo profesinės šventės proga vyksta pačių pasirinktu maršrutu, o viena smagiausių bendruomenės iškylų – grybauti į vis kitą Lietuvos vietą. Apie ekskursijas į Seimą nėra ką ir kalbėti – tai jau seniai įprasta.
Jau penkiolika metų aukščiausias Lietuvos žurnalistų draugijos apdovanojimas – Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ – per Trijų Karalių šventę skiriamas už aktualiausius ir ryškiausius spaudoje, radijuje, televizijoje ar internetinėje žiniasklaidoje paskelbtus žurnalistų kūrinius, už vertingą ilgametę žurnalistinę veiklą. Šią premiją įsteigė Rasos ir Kazio Starkevičių šeima, kasmet pradžiuginanti ryškiausius patriotinės žiniasklaidos atstovus. Apdovanojimais pagerbti televizijos laidų ciklo „Mūsų miesteliai“ kūrėja Nijolė Baužytė, katalikų spaudos atkūrėjas a. a. kun. Vaclovas Aliulis, ilgametė krikščioniško žurnalo „Artuma“ redaktorė Vanda Ibianska, „Bernardinai.lt“ dienraščio redaktorius Andrius Navickas ir dar keliolika garsių Lietuvos žurnalistų. Nuotraukoje – 2015 m. sausį S. Lozoraičio premija įteikiama LRT žurnalistui Vitalijui Karakorskiui, laidos „Menora“ kūrėjui, įvertinant tvirtą pilietinę poziciją, nuopelnus tolerancijai ir savitarpio supratimui tarp Lietuvos etninių bendrijų.
Kiek galėdamas remiu kultūros renginius, visada siekiu, kad juose būtų kuo daugiau jaunimo. Nepamirštami yra „Šv. Valentino diena kitaip“ koncertai ir krikščioniški žymių žmonių liudijimai, kasmetiniai „Sugrįžimų“ festivalio renginiai, Tarptautinis teatrų festivalis, kapelijų šventė, Kovo 11-osios gatvės „vardinės“ Girstutyje, kai scenoje pasirodo darželių ir mokyklų mažieji atlikėjai. Teko remti ir knygų, ir muzikos įrašų leidybą, ir ekskursijas po naktinį Kauną, jo „slaptąsias“ vietas. Geriausi abiturientai įvertinami vardiniais laikrodžiais.
Šv. Kūčių vakarą Rotušės aikštėje įsikuria mūsų šeimos sukurta prakartėlė su gyvomis avytėmis, be kurios Kaunas neįsivaizduojamas jau antrą dešimtmetį. Tai – atrakcija, tačiau šv. Kalėdų proga dovanų sulaukia ir vargingiausieji. Verdama kalėdinė sriuba „Girstutyje“, dalijame maisto paketus nepasiturintiems.
Per tris kadencijas pažinau savo apygardos žmones, įsigyvenau į jų rūpesčius, o savo veiklą bendruomenės labui galėčiau vardinti dar ilgai. Tačiau ne pasipuikuoti norėjau – tiesiog rudenį kraunam derlių į aruodus, peržvelgiam, kuo praturtėjom. Ir aš pamėginau pasverti dalį darbų, kurie mane džiugina, įkvepia, neleidžia nutolti nuo tų, su kuriais suvedė bendri džiaugsmai ir rūpesčiai.
Dėkoju visiems, kas mano kandidatūrą iškėlė artėjančiuose Kauno sueigos lyderio rinkimuose. Nors esu savo miesto, savo krašto patriotas, esu įsitikinęs, kad dirbdamas Seime galiu atlikti nemažai svarbių darbų visai Lietuvai, padėti mūsų partijai pasiekti gerų rezultatų artėjančiuose Seimo rinkimuose.
O sueigos pirmininko poste matau patyrusią politikę, Kauno miesto savivaldybės Tarybos narę Editą Gudišauskienę. Nebe pirmą kadenciją dirbdama Taryboje Edita sukaupė vertingos patirties ekonomikos, socialinės ir bendruomeninės veiklos srityse. Jos darbas visada yra skaidrus, jos siekis – tautinių ir krikščioniškųjų vertybių įgyvendinimas, žmonių santarvė ir telkimas bendram tikslui. Raginu Jus, mieli bendraminčiai, nedvejojant balsuoti už mūsų jauną, energingą ir darbais žinomą kolegę..
Kazys STARKEVIČIUS