Lietuvos žemdirbiai turi karčios patirties su kairiosios koalicijos Vyriausybės pažadais „tikrai tikrai rasti lėšų“ ir padėti sumažinti nuo Rusijos išprotėjimo patirtus nuostolius ar paremti kurią nors sritį. Patirtis rodo, kad į biudžetą neįrašius konkrečios eilutės, tenka kakta daužyti sieną. Pirmiausia – apie pieną ir jo perdirbėjus. Nežinau, kur pieną, varškę ir sviestą perka Seimo pirmininkė ir Premjeras, bet jei jiems užsinorėtų dar šiltos varškės ir šviežutėlio pieno nusipirkti Kaune, jie turėtų stotis į 30 žmonių eilę Senamiesčio turgelyje… Čia savo ūkio produkcija prekiauja Jonas Pažėra, ūkį išvystęs ES parama.
Kodėl šį rudenį pasijuokta iš kaimo ūkininkų? Pateiktas 2016 metų biudžeto projektas ir Algirdo Butkevičiaus kabineto pažadai neatitinka vienas kito. Lietuvos pieno sektoriui atsidūrus krizinėje situacijoje Europos Sąjunga mūsų šalies pieno gamintojams numato skirti 12,6 mln. eurų krizės padariniams iš dalies kompensuoti. Nors Lietuva prašė trigubai daugiau, tačiau tai geriau negu nieko. Savo ruožtu Lietuvos Vyriausybė irgi garsiai pažadėjo tokią pat sumą skirti iš nacionalinio biudžeto, tačiau Seimui pateiktame 2016 m. biudžeto projekte šią sumą kažkaip pamiršta įrašyti. Paklauskite ūkininkų turgelyje – ką jie planuoja? O žinot – neįrašius gali nutikti visko: pasimirš pažadai, ir ūkininkai liks it musę kandę. Mat vien pažadais, net jei jie išsakomi vyriausybiniu lygiu, nei sąskaitų apmokėsi, nei karvutę pašersi. Vyriausybės pateiktame 2016 metų biudžeto projekte asignavimai žemės ūkio valdymo sričiai numatomi 1,7 proc. arba 18 mln. eurų mažesni nei 2015 metais. Tai bene vienintelė ministerija, kuriai 2016-iesiems skiriama mažiau lėšų nei ankstesniais metais. Žymiai, net 11 proc. arba 10,5 mln. eurų mažinamos bendrojo finansavimo lėšos. Lietuvos mastu tai yra tragedija. Sovietų sąjunga vystė Lietuvos SSR kaip maisto didiesiems Sąjungos miestams tiekėją – Maskvai, Leningradui ir kt. Lietuviai galėjo virintis karvių kanopas, valgyti tualetiniu popieriumi „praturtintą‘‘ daktarišką dešrą arba budėti prie maisto perdirbimo įmonių – skerdyklų.
Kodėl kalbu apie visa tai? Valstybė turi keistis radikaliai. Negalime žaisti vaikiško žaidimo „Tau duodu, iš tavęs atimu“.
Pasižiūrėkime į Europą, galiausiai į mūsų buvusios artimiausios kaimynės– Rytų Prūsijos patirtį, kuriai net nepriklausoma Lietuva pavydėjo agrokultūros, pirmiausia – melioracijos sistemų priežiūros, nes mūsų Suvalkijos ir Paprūsio laukai buvo labai panašūs hidrografine padėtimi.
2016 m. biudžeto projekte visai nėra numatyta lėšų melioracijos programos įgyvendinimui. Atkreipiu į tai dėmesį, nes man rūpi valstybės turtas; jo priežiūrai neskiriamos lėšų, valstybei ir tiesiogiai žemės ūkio sektoriui daroma didžiulė žala.
Konkretūs skaičiai rodo, kad į valdžią atėjus kairiesiems dėmesys žemei labai sumažėjo. Praėjusioje kadencijoje, kai valdė dešinieji, sumuojant valstybės biudžeto ir ES skiriamas lėšas, iš viso melioracijai buvo panaudota 116,16 mln. eurų, deja, šios kadencijos metu, nors kairieji dažnai deklaruoja didelę paramą žemės ūkiui, skaičiai žymiai kuklesni, melioracijai skirta tik 75,57 mln. eurų.
Dar 2013 metais buvo fiksuotas vidutinis metinis melioracijos statinių nusidėvėjimas – 62,37 procento. Pagrindinių sausinimui reikalingų magistralinių griovių nusidėvėjimas siekė 78 proc., drenažo 58 proc., hidrotechnikos statinių – 59 proc., pylimų – 45 proc., siurblinių – 47 procentus. Per metus dėl nusidėvėjimo melioracijos statinių vertė vidutiniškai sumažėja 35 mln. eurų. Melioruotos žemės blogos būklės yra daugiau kaip 220 tūkst. ha arba beveik 9 proc. nusausinto drenažu žemės ploto. Daugiau kaip 15 tūkst. ha nusausintų žemės ūkio naudmenų pavirto šlapynėmis, 67,3 tūkst. ha apaugo krūmais ir mišku.
O 2014 metais (tada buvo atliktas valstybei priklausančio melioracijos turto priežiūros auditas) išsiaiškinta, kad per metus melioracijos specialistai apžiūri ir įvertina mažiau kaip 7 procentus nusausintos drenažu žemės būklę, mažiau kaip 9 proc. – melioracijos griovių. Yra net nežinoma pati melioruotos žemės ir melioracijos statinių būklė ir jos pokyčiai, neįmanoma efektyviai planuoti darbų. Pagrindinė melioracijos sistemos dalis – melioracijos grioviai, kurių priežiūrą privalo vykdyti valstybė savo lėšomis. Jų būklė, kaip nurodo auditoriai, nuolat blogėja, efektyvumas mažėja.
Valdantieji planuoja taupyti melioravimo sistemų priežiūros sąskaita. Pagal Vyriausybės patvirtintą programą melioracijos sistemų rekonstrukcijai bei griovių priežiūrai kasmet turėtų būti skiriama po 60 mln. eurų. 2015 metais buvo skirta vos 10,5 mln. Dabar nenumatoma visai. Tai gali turėti tikrai tragiškų ir sunkiai pataisomų padarinių. Kokių? Paaiškinu – neprižiūrimi pastatai, vamzdynai, bet kokia technika, taigi ir melioracijos grioviai bei statiniai palaipsniui dyla, rūdija, pūva ir galiausiai pavirsta šlamštu.
Lietuvos melioracijos įmonių asociacija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš 52 tūkstančių kilometrų valstybinių melioracijos griovių prižiūrima vos keli procentai. Daugumoje jų auga medžiai, plinta krūmai, kemšasi drenažo žiotys. Padėtis tragiška.
Siekiant pasirūpinti nors stambesnių melioracijos statinių, esančių valstybės nuosavybėje, tvarkymu, jų būklės gerinimu, 2016 metams turėtų būti skirta nors 15 mln. eurų (keturis kartus mažiau, nei patvirtino programoje pati kartais „ne visai tiksliai“ skaičiuojanti Vyriausybė).
Pasiūlymas paprastas ir visiškai atitinkantis tai, kas pačių valdančiųjų aiškiai ir nedviprasmiškai pažadėta ir dar net kuklesnis – taupus. Žemės ūkio ministro valdymo sričiai 2016 metais siūlau papildomai skirti: paramai pieno sektoriui – žadėtus 12,6 mln. eurų; melioracijos programos įgyvendinimui – 15 mln. eurų, iš jų 4 mln. eurų skirti investicijoms melioracijos srityje.
Rusai per 50 metų nesugebėjo sugriauti Rytprūsių melioracijos. Ji buvo statyta ne sovietų, o savo krašto žemdirbių. Argi mes, lietuviai, nusispjausime į savo krašto melioratorių darbą ir imsimės ardyti tai, kas padaryta?
Taigi, valdantieji, mes, opzicija, neprašome neįmanomų dalykų, tik siūlome savo žodinius vekselius žemės ūkiui paversti raštiškais ir neprotestuotinais, nes prašyti to, kas pažadėta ir pamiršta, žemdirbiams jau atsakančiai pabodo.
Kazys Starkevičius
Seimo TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės žemės ūkio ministras
Taip šiandien atrodo šimtai kilometrų melioracijos griovių.