Sausio 13-ąją Seimo narys Kazys Starkevičius vedė pilietiškumo pamoką Kauno „Vyturio“ gimnazijoje. Moksleiviai, pasipuošę atminties ženklu – Neužmirštuolėmis – pirmą kartą išgirdo žinias iš pirmųjų lūpų apie tai, kaip Kaunas perėmė radijo ir televizijos transliaciją okupantams užgrobus Vilniaus televizijos ir radijo komitetą, televizijos bokštą, kaip buvo saugoma miesto Savivaldybė.
Pilietiškumo pamoką veda K. Starkevičius, šalia – “Vyturio” gimnazijos direktorė Aleksandra Bancevičienė
Moksleiviai apie Sausio 13-osios įvykius Kaune išgirdo naujų dalykų
Lietuvai lemtingomis dienomis K. Starkevičius dirbo Kauno miesto savivaldybėje, o kilus okupacijos grėsmei buvo atsakingas už jos gynybą, tapo komendanto pavaduotoju.
„Kaunas buvo pasiruošęs užpuolimui. Vos nutrūko Vilniaus radijo ir televizijos transliacija, po kelių minučių į TVR studiją S. Daukanto gatvėje atskubėjo žurnalistai Modestas Patašius, Raimundas Yla, Vidas Mačiulis, o operatoriai – kaip ir Juragių bei Sitkūnų transliacijos stočių inžinieriai – tomis naktimis budėdavo be jokio poilsio. Į Kauno studiją atskubėjo užsienio kalbas mokantys žmonės ir tiesiogiai į anglų, vokiečių, rusų, lenkų, rumunų kalbas vertė svarbiausius pranešimus. Suskambo visų bažnyčių varpai, ragindami žmones burtis prie svarbių objektų, buvo įjungtos sirenos, nuošalesnėmis gatvėmis važinėjo automobiliai, įjungę garso signalus, kad duotų žinią apie pavojų. Televizijos ir radijo redakciją apsupo gyva žmonių grandinė, kaip ir Sitkūnus, Juragius, Telekomą, Savivaldybę. Ją pastiprino sunkioji technika, bet svarbiausi buvo gynėjai, šaltą naktį subėgę ten, iš kur sklido tiesos žodis, kuris tuo metu turėjo neįkainojamą vertę,“ – moksleiviams sakė Seimo narys.
Kauniečiai 1991 m. sausio dienomis gynė Radijo ir televizijos redakciją
K. Starkevičius iš Savivaldybės pastato neišėjo nuo pat Naujųjų Metų – buvo aišku, kad įtampa auga, pasiekdavo informacija apie galimą puolimą. Ir tik sausio 12 d., kai į Vilnių iš Maskvos atvyko emisarai tartis dėl padėties „sušvelninimo“ (tuo metu jau buvo užimti Spaudos rūmai, sumuštas užsienio žurnalistas, išvytos iš pastato lietuviškų laikraščių redakcijos), šmėstelėjo viltis, kad tąnakt puolimo nebus.
„Išvažiavau į namus bent vieną naktį pailsėti – tuometinis miesto deputatų Tarybos pirmininkas, dabar advokatas Gintaras Pukas liepė pabūti su šeima, atsigauti. Sėdėjom ir žiūrėjom televiziją. Ir tada atsitiko tai, ką daugelis jūsų matėte dokumentiniuose kadruose: sovietų specialiojo būrio „Alfa“ smogikai įsiveržė į Radijo ir televizijos pastatą Vilniuje, įrėmę automatus išvarė žurnalistus, o prie Televizijos bokšto tankai nukreipė vamzdžius į taikią dainuojančių žmonių grandinę. Laukti nebuvo kada. Atsisveikinau su šeima ir išlėkiau į Savivaldybę. Namo grįžau vasario 1-ąją…“ – pasakojo K. Starkevičius.
Kaune tuo metu buvo dislokuotas 104-asis sovietų desantininkų pulkas, kiti kariniai daliniai – iš viso apie 20 tūkstančių gerai treniruotų kareivių. Desantininkų pulko vado pavaduotojas buvo lietuvis generolas pulkininkas Osvaldas Pikauskas.
„Susitikom, jis reikalavo nukelti barikadas, nutraukti transliacijas. Kalbėjo tik rusiškai. Pasirodė aršesnis už bet kurį kitą sovietų kariškį, nes su pulko vadovybe pavyko rasti kompromisą – mes užtikriname kariškių šeimų saugumą, jokių provokacijų, o jie nepaklūsta apsišaukusio „Gelbėjimo komiteto pirmininko“ Mykolo Burokevičiaus nurodymams. Bet jei įsakymą duos Maskva… Laimei, per pasaulį nuskambėjusios žinios apie taikių žmonių žudymą, užsienio reakcija į agresiją pristabdė smurtą ir karinį puolimą. Tačiau pavojus išliko, ir ligi 1991 m. rugpjūčio pučo Lietuva balansavo ant ribos tarp išlikimo ar pražūties, – dalijosi prisiminimais buvęs Kauno gynybos štabo komendanto pavaduotojas K. Starkevičius. – Savivaldybė turėjo dvi filmavimo kameras. Fiksavome visus įvykius, kad tikra informacija galėtų pasiekti užsienį. Man teko organizuoti 300 kasečių pervežimą į Minską, nes tuo metu Vakarų žurnalistai į Lietuvą nebuvo įleidžiami. Medžiagą pavyko perduoti“.
Savivaldybę saugojo minios žmonių, visur tvyrojo „Molotovo kokteilių“ kvapas. Po kurio laiko vidaus sargybą perėmė tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) studentai. Iki sausio 5 dienos Savivaldybėje buvo ir ginklų, bet vengiant provokacijų jie buvo perduoti policijai. Tiesa, didžiuliuose prieškariu statyto pastato rūsiuose „užsiliko“ ir mažo kalibro šovinių, ir šautuvų. Bet, kaip sakė K. Starkevičius, apie tai žinojo tik jis ir Tarybos pirmininkas G. Pukas bei Savivaldybės tarnautojas a. a. Ignas Levandavičius. Šita „amunicija“ buvo išgabenta tik po 1991-ųjų pučo. Beje, būta ir neįprastų ginklų – tuometinis gumos gaminių fabrikas „Inkaras“ aprūpino Savivaldybę… bananais. Lietuvai ištikimi autoinspekcijos (dabar – Kelių policija) vadovai parūpino automobiliams atsarginių numerių ir techninių pasų, kad okupantai negalėtų sekti svarbių asmenų judėjimo, konspiratyvių kelionių.
Pasak K. Starkevičiaus, Sausio įvykiai neatsiejami nuo tais pačiais metais rugpjūtį Maskvoje įvykusio perversmo, įprastai vadinamo rugpjūčio puču. Karinė chunta, užgrobusi valdžią Sovietų Sąjungoje, jau buvo pasimokiusi, kad galingiausias lietuvių ginklas kovoje su okupacija – viešumas, žinių perdavimas Vakarams. Rugpjūčio 18-ąją kariškiai 4 valandą ryto užgrobė Televizijos ir radijo redakciją S. Daukanto gatvėje, Savivaldybę apsupo desantininkai nebe iš Kauno, o iš Ruklos. Jie buvo ginkluoti Kalašnikovo automatais, koviniais šoviniais.
„O mūsų ginklai ir toliau liko filmavimo kameros ir radijo taškai. Šiandieniniam jaunimui sunku paaiškinti, kad sovietmečiu kiekviename bute buvo įrengti primityvūs radijo imtuvai, transliuojantys valstybinę programą. Tačiau Kauno radistai sugebėjo perjungti juos į kitą „stotį“ – veikiančią miesto Savivaldybėje ir pranešančią žmonėms svarbią informaciją. Turėjom ir kelis butus, kuriuose taip pat buvo įrengtos radijo stotys. Mano žinioje buvo du tokie butai, o kur juos turėjo kiti gynybos štabo nariai – nežinojau, nes jei mus būtų susekę, nieko nebūtų išgavę ir žiauriai tardydami. Tokios konspiracijos ekstremaliose situacijose laikytis būtina. Tada informacija buvo ginklas, taikus ginklas,“ – moksleiviams sakė Seimo narys.
Prisiminimai apie kovą už Lietuvą ir po 25 metų jaudina, nutolstantys įvykiai kasmet pasipildo vis naujomis detalėmis, kurias anksčiau paviešinti buvo neatsargu, gal net pavojinga. Tačiau vis aršėjanti Rusijos agresija Ukrainoje, Sirijoje, beprotiškos sankcijos ir grasinimai, milžiniškos lėšos, metamos informaciniam karui prieš Baltijos valstybes, jaunajai kartai turi atskleisti, kad blogio imperija savo okupacinių tikslų neatsisakė. Ir tokią dieną, kai švenčiame Laisvės pergalę prieš smurtą, turime suvokti: esame didi tauta, stipri savo valstybingumo siekiu ir istorine atmintimi, įrodžiusi savo apsisprendimą.
Kazys.lt informacija