Vėl švenčiame Vasario 16-ąją – vieną iš trijų mūsų valstybingumo švenčių. Taip jau lėmė mūsų sudėtinga kovų istorija, kad kaskart laisvę ir teisę į savo gyvenimo būdą turėdavome atsikovoti iš naujo.
Tada – 1918 metų vasario 16 dieną – Nepriklausomybės akto signatarai, pasiremdami savo pačių, tūkstančių įvardintų ir bevardžių knygnešių darbais, „Aušros“ ir „Varpo“ leidėjų triūsu, kunigaikščių ir sukilėlių laikų priminimais, atkūrė Lietuvą. Paskelbė ją atkuriantys.
Bet koks valstybingumas prasideda nuo deklaracijos, nuo apsisprendimo kurti, įgyvendinti svarbų projektą kartu. Ilgai iš valstietijos išaugusių intelektualų tarpe brandinta sėkla per draudžiamas knygas ir laikraščius buvo pasėta, susidarė branduolys, galintis telkti bendram darbui. Reikėjo jėgos, kuri ant savo pečių neštų statomos valstybės mūrą. Galima neabejojant pasakyti, kad tokia jėga tapo atgimstančios Lietuvos ūkininkas.
Konfiskuojant nuo lietuvybės projektų atitrūkusius dvarus ir caro valdininkų žemes, jos buvo pasiūlytos tiems, kas tapo tarpukario nepriklausomos Lietuvos ekonominiu ir pilietiniu stuburu žemdirbiams.
Renkant savanorius kovoms su bolševikais ar bermontininkais, dar nespėjusi įsitvirtinti atkuriamos valstybės valdžia jiems žadėjo žemę. Žadėjo ir neapgavo. Už laisvę kovoję savanoriai ir kiti įvykdytos žemės reformos dėka gavę sklypus žmonės tapo jos šeimininkais. Ana jauna, nepatyrusi valdžia sugebėjo žemės reformą įvykdyti be aferizmo. Žmonės, tapę ūkininkais, tai įvertino.
Jie tą žemę dirbo, ji juos maitino. Jie žemę mylėjo, kaip mylėjo ir savo šalį, kuri davė galimybę patiems dirbti, užsidirbti, leisti į mokslus vaikus, kurių didelė dalis vėliau tapo ne tik tėvų ūkių perėmėjais, bet ir intelektualais, verslininkais, politikais, kariškiais. Šalies elitu.
Laikai buvo nelengvi, išbandymų būta ir tada – anoje Lietuvoje. Ir Didžioji depresija, kuri kirto ir Lietuvos ūkininkams, ir tragiški įvykiai Suvalkijoje 1936-aisiais – mūsų sudėtingos istorijos dalis.
Ir visgi per tą dvidešimtmetį, kai Lietuva grįžo į kultūringų ir suverenių Europos tautų šeimą, buvo padėti tautiškumo, patriotizmo, savimonės pagrindai, kurių vėliau nesugebėjo išrauti nauji okupantai nepaisant jų vykdytų represijų ir propagandos.
Jei miestuose, kurie tada dar tik augo, pagrindinis darbdavys buvo valstybė, tai kaimas savo darbu savoje žemėje išsilaikė pats, tiekė produkciją eksportui į dideles Europos rinkas ir – didele dalimi – ant savo pačių išlaikė atkurtą Lietuvos valstybę.
Ūkininkai ir jų vaikai, kai kurie iš pastarųjų dar gimnazistai ir studentai, sudarė branduolį tų, kurie po karo kovėsi su sovietų okupantais ir jų pakalikais miškuose, vadovaujami Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto. Jie gynė savo žemę ne kaip prekę, ne kaip mainų ir machinacijų objektą, o kaip dalį savo būties, kaip savo pasaulį, kaip gyvenimo pagrindą.
Savarankiškų ūkininkų, žemės šeimininkų, o kartu ir tikrų tikriausių savo krašto patriotų labiausiai ir nekentė sovietų valdžia. Todėl ir buvo vykdomi išbuožinimai, varymas į kolchozus, represijos. Ir net tie 50 siaubingų, nežmoniškų kolchozinių eksperimentų metų nesunaikino žemdirbio sąmonėje žemės traukos, jos vertinimo, darbštumo ir išdidumo. Atsiradus galimybei – atgimė ir ūkininkas, kuris šiandien susiduria su naujais iššūkiais, tačiau vėl ir vėl įrodo, kad jis yra valstybės atrama. Tad dar kartą su vasario 16–ąją jus visus. Su laisvų savo žemės šeimininkų diena!
Kazys STARKEVIČIUS