Žmonėms reikia perspektyvos

Kad į susitikimą Jurbarke susirinks teisingumo pasigedę ūkininkai, neabejojau. Tačiau mane dar kartą netylėti įtikino tai, kad visuose Lietuvos regionuose, kur benuvažiuočiau, žmones kamuoja tos pačios problemos: Žemės ūkio ministerijos korupcija, nesirūpinimas gyvybiškai svarbiais ūkininkų reikalais, požiūris į žmogų kaip į manipuliacijų objektą.

Pradėsiu nuo tarsi malonaus, bet kartu ir skaudaus Viešvilės ūkininkės Bronislavos Lazdauskienės posakio: „Mes jus, konservatoriai, kol buvote valdžioje, keikėm, bet dabar į valdžią ant rankų nuneštume“.

Žmonės, pamatę, koks požiūris šiandien į ūkininkus, nebepakenčia neteisybės, veidmainysčių, jų interesus privalančių ginti aukščiausių valdininkų abejingumo.

Jurbarke didžiausio dėmesio sulaukė dabartinė pieno gamintojų situacija. Žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės pažadas išmokėti kompensacijas iš 2017 m. išmokų „kišenės“ sukėlė piktą reakciją: aišku, kad taip „ūkininkaujanti“ ministrė nebesitiki dar vieną kadenciją valdyti kaimą ir lengva ranka taško ateičiai numatytas lėšas. O karves melžiantys ūkininkai čia dirbo ir dirbs, jiems 2017-ieji ateis jau be pinigų.

Lietuvoje kas mėnesį mažėja karvių banda. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, šių metų vasario 1 d. Lietuvoje buvo įregistruota 299,71 tūkst. karvių – 4,26 proc. mažiau nei 2015 m. tuo pačiu laikotarpiu. Pienininkystės ūkių sumažėjo 10,66 proc. (iki 53,40 tūkst. vnt.).

Prisiminkim, kaip svarstant 2016 m. biudžetą praėjusį rudenį siūliau numatyti bent 12,6 mln. eurų paramą pieno ūkių nuostoliams dėl Rusijos embargo iš dalies dengti, tačiau Seimas mano pasiūlymui nepritarė. Dabar karštligiškai ieškoma, kaip užlopyti šitą skylę. Europos Sąjunga (ES) pasirengusi derėti, bet derėtis… nėra kam.

Daug kartų Briuselio valdininkams man teko įrodinėti, kuo posovietinės ir ypač paribio su Rusija valstybės skiriasi nuo senųjų ES šalių. Diskutuojant visada pavyksta ir pristatyti savo lūkesčius, ir gauti pritarimą jų įgyvendinimui. Kodėl ministrė nesiekė, kad Europos Sąjunga pripažintų, jog Lietuva, kaip ir Estija, Latvija, Lenkija yra buferinės zonos, besiribojančios su Rusija ir lengviausiai pažeidžiamos? Kokia baimė kausto ją? O gal nedeklaruoti įsipareigojimai?

Jurbarke daugiausia klausimų sulaukiau būtent iš pieną perdirbėjams tiekiančių ūkininkų. Jie teiravosi, kada visu pajėgumu pradės dirbti kooperatyvas Pienas.lt. Ir vėl grįžkime prie politinės veidmainystės: ponia V. Baltraitienė nuolat deklaruoja, kad žemės ūkį išgelbės kooperacija, tuo tarpu nežinia iš kur išlenda būriai tikrintojų, auditorių, kurie paties didžiausio pieno perdirbimo kooperatyvo veiklą stabdo ir galiausiai pasitraukia nieko nepešę. Gaištamas laikas, piktinami žmonės. Bet, antra vertus, tai visiems parodo, kieno interesus šiandien gina ministerija.

Jurbarkiškiai puikiai suvokia svarbiausias šiandienos ūkininkų problemas: akcizas vadinamajam „žaliam“ kurui pasiekė 3 proc.; monopolinė gyvulių svėrimo bendrovė į tragikomišką padėtį savo pasipelnijimo tikslais įstūmė visus galvijų augintojus (sugaudyk mėsinius jaučius ganyklose, mes juos pasversim); paramos ūkininkaujantiems sistema verčia žmogų remti ministerijos padalinius, mokant didelius pinigus už vadinamųjų projektų rašymą.

Būdamas ministru nustačiau tvarką dėl supaprastinto paramos teikimo mažesnes apyvartas turintiems žemdirbiams. Tai padėjo įsigyti technikos nedidelių ūkių savininkams, praplėtė jų veiklos rūšis. Matyti kaimo žmogų, jo skaudžiausius rūpesčius ir skubiai spręsti šiandienos problemas – ministro pareiga.

Ko viliasi iš valdančiųjų kaimo žmonės ir ko jie nesulaukia?

Jei, pasak B. Lazdauskienės, būtume „ant rankų atnešti į valdžią“, pirmiausia kaimo žmogui grąžintume lygiateisiškumą. Kodėl šiandien miestuose daugiabučių renovacija iš dalies finansuojama valstybės, o kaime tam neskiriama jokios paramos? Kai man būnant ministru kaime pradėjome asbesto stogų keitimo programą, buvo skeptikų, esą nieko nepasieksime. Pasiekėme. Tad šiandien sakau – reikia imtis kaimo namų renovavimo programos, kurią remtų Vyriausybė.

Labai svarbi ir Lietuvos žemių „sveikatinimo“ programa. Sovietmečiu atlikta melioracija tiek dėl jos susenimo, tiek dėl nevykusio įrenginių naudojimo tapo neefektyvi. Šiandienos iššūkis – melioracija yra ne tik sausinimas, bet ir tausojantys gamtą drėkinimo įrenginiai, valdomi žemės naudotojų. Vakarų valstybių praktika rodo, kad net be didelių investicijų galima reguliuoti dirvų drėgnumą, sulaukiant palankiausių grūdinių kultūrų derlių. Lietuvoje jau turime specialistų, žinančių, kaip to pasiekti, ir tokia programa turi sulaukti strateginės žemės ūkio paramos.

Apie skaidrumą ir antikorupcinį atsparumą nekalbėsiu: šiandieniniai skandalai įskaudino ne tik žemdirbius, bet ir visus Lietuvos piliečius. Manau, kad valstybės valdyme, tuo pačiu ir kaimo reikalų koordinavime, savo balsą gali ir privalo turėti visi suinteresuoti subjektai. Visada laukiu dalykiškų jūsų pasiūlymų ir nuomonių.

Kazys Starkevičius