„Himno gynėjų“ cinizmas

Parlamento Etikos ir procedūrų komisija šiomis dienomis paskelbė, kad Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovė Rasa Juknevičienė pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatymo nuostatas ir Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintus pagarbos žmogui ir valstybei, padorumo bei pavyzdingumo principus.

Neketinu ginčytis su valdančiųjų „etikos“ prievaizdais, kurių vienas aktyviausių čia buvo ne kas kitas, o amžinai visus skundžiantis kolega Petras Gražulis, kurį visa Lietuva pažįsta, kaip „etikos etaloną“. Matyt, išsėmus gėjų temą parūpo himnas ir kitų moralė bei elgesys, idant niekas neprisimintų paties išsidirbinėjimų.

Etikos ir procedūrų komisija iš viso nagrinėjo klausimą ar konservatoriai paniekino himną ar ne. Kalbama čia apie atvejį, nutikusį dar žiemą, kai buvo dukart šaukiama neeilinė Seimo sesija, kurioje be kitų klausimų turėjo būti svarstoma jau nebežinia kiek teisėsaugos dėmesio sulaukusio Darbo partijos atstovo Vytauto Gapšio apkaltos byla. Seimas dukart suvažiavo ir valdančioji dauguma dukart nubalsavo netvirtinti neeilinės sesijos darbų plano. Vien tam, kad V. Gapšio reikalai nebūtų svarstomi, nors buvo ir kitų klausimų. Tai reiškia, kad himną formaliai reikėjo sugiedoti du kartus per keliolika minučių. Kitaip sakant, naudoti kaip gėdingo cirko elementą. Didžioji dalis frakcijos tame farse dalyvauti nenorėjo ir tiesiog nebebuvo salėje, kai buvo skelbiami sesijos „uždarymai“.
Ta proga tik pakartoju, ką jau esu pasakęs dar tuomet, kai incidentas nutiko. Žymus rašytojas Erichas Marija Remarkas savo knygoje „Juodasis obeliskas“ yra vaizdingai aprašęs tarpukario Vokietijos alaus barų ir pigių užeigų nacius, kurie versdavo himną lankytojus giedoti vos ne po kiekvieno išmaukto alaus bokalo. Reikėtų priminti normalaus lankytojo, Pirmojo pasaulinio karo veterano reakciją į tokius pasiūlymus. Anot jo, himnas negiedamas dažniau nei gadinamas oras ir giedamas ne ten, kur publika susirenka pakvailioti bei pasilinksminti.

Būtent pakvailiojimas ir pasilinksminimas buvo tada valdančiosios koalicijos repertuaro „vinis“. Kažkodėl turint didelę daugumą nebuvo galios tiesiog dirbti, be kitų dalykų apsvarstyti ir krištolinio tyrumo avinėlio V. Gapšio reikalą, balsuojant kad ir palankiai jam. Vietoje to reikėjo maivytis. Kviesti Seimo narius į iš anksto sužlugdymui suplanuotas sesijas, leisti mokesčių mokėtojų pinigus ir patiems tyčiotis ne vien iš himno, bet ir iš paties parlamentarizmo bei demokratinių procedūrų. Paskui, nutaisius patriotines veido išraiškas, aiškinti, jog tie, kas nenori dalyvauti tokiame absurdo spektaklyje, elgiasi neetiškai.

Visa formali demagogija, kuri kalba apie Seimo nario prievolę stovėti ir giedoti kiekvieną kartą, apskritai yra absurdiška. Kiek Seimo narių nebūna salėje, kai himnas giedamas net ir eilinių sersijų metu? Kiek jų būna komandiruotėse ir nespėja atbėgti iš kokio Briuselio ar Amerikos? Būna, kad žmogus, tvarkęs kitus reikalus pačiame Seime, nespėja į tą procedūrą. Kodėl tada gražuliai nesikreipia į etikos sargus?

Logiško atsakymo, jei žiūrėsi iš protingo žmogaus varpinės, nėra. Tačiau yra aiškus pačių valdančiųjų politinis išskaičiavimas – pats muši, pats rėki. Ir dar rėkiama mėginant pagauti patriotinę gaidą.

Reikalas tas, ponai, kad, kaip jau sakiau, jums patiems nieko nereiškia nei himnas, nei Seimo nario priesaika, nei demokratijos principai, nei mokesčių mokėtojų pinigai. Čia geriausiu atveju – nieko nereiškia. Tada jūsų cinizmas yra tiesiog atsainus. O gal visgi yra dar blogiau? Gal kažkur sielos gelmėje norima tyčia viską niekinti, karikatūrinti, iš visko tyčiotis? Gal visgi širdyje tiesiog nesinori, kad valstybė būtų valstybe, parlamentas parlamentu ir t. t.? Tegul rinkėjai sprendžia – ar čia susiduriama su atsainiu ar priešišku pačiai valstybei cinizmu. Verdiktas bus jau rudenį – balsadėžėse. Ir jis kur kas svarbesnis už gražuliškų etikų grimasas.

Kazys Starkevičius