Padėka šv. Klarai Asyžietei

Šis Kazio jubiliejus ypatingas – jis mus subūrė draugėn ne tik pagerbti jubiliatą, pasidžiaugti prasmingais prabėgusiais  metais. Ši šventė nepaprasta tuo, kad suvienijo mus kilniai idėjai – padėkos už gyvenimą, šeimą, gimines, draugus idėjai.
 Starkevičių giminės šaknys ir šakos nuo amžių plėtojosi Suvalkijos žemėje. Čia namus statė ir laukus arė proseneliai ir seneliai, kraują už Lietuvą liejo į partizanus išėję vyrai, tremčių kančias patyrė pokario karta. Tačiau kokios negandos ar vargai beištikdavo šeimą, visada joje didžiausia viltis ir paguoda buvo tikėjimas. Dievas gelbėjo ir vedė tuo keliu, kuris neleido prarasti atjautą, nuoširdumą, viltį.
 Dėkodami už nepaliaujamą Dievo pagalbą sau, savo šeimai ir artimiesiems, Kazys  ir Rasa šiandien aukoja Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčiai šv. Klaros Asyžietės vitražą. Tai ne tik jų šeimos tikėjimo ir pagarbos išraiška. Kiekvienas mūsų – draugai, bendraminčiai, giminės, bendradarbiai – po auką spalvoto stiklo gabalėliui dedame į spindintį šventovės langą su viltimi, kad ilgus amžius jis švies Kaunui, jo žmonių ir piligrimų širdims, primindamas kilniąją Asyžiaus mergelę.
 Gimusi XII a. turtingoje aristokratų šeimoje Klara, sulaukusi aštuoniolikos, paliko tėvų namus ir tapo vienuolyno steigėja. Ji didvyriškai praktikavo dorybes, kuriomis turėtų išsiskirti visi krikščionys, – nuolankumą, maldingumą, atgailą ir artimo meilę.
 Jos dėka yra įvykę keletas stebuklų. Vienas, itin iškalbingas ir mūsų dienoms – privertė pasitraukti saracėnus, susiruošusius užimti vienuolyną ir nuniokoti Asyžiaus miestą.

Kilnus Kazio ir Rasos apsisprendimas mus vienija ir sutelkia dar artimesnei tarpusavio bendrystei ir nuoširdumui.