Amžinoji šviesa jiems tešviečia…

Lapkritis prasideda svarbiomis dienomis: 1-oji skirta Visiems Šventiesiems, 2-ąją minime Vėlines.

Kaip moko Bažnyčia, šventi yra visi, nugyvenę savo gyvenimą garbingai, dorai ir kantriai. Tai ir mūsų močiutės, iškentusios tremtį, pokario siaubą, ir mūsų seneliai, vilkę priespaudos jungą, dalinęsi pastoge su persekiojamaisiais, ir neturtingos „davatkėlės“, sovietmečiu mokiusios vaikus Katekizmo. Ir niekam nežinomi, senų seniausiai gyvenę kilnūs ir padorūs žmonės. Jie neiškelti į altorių garbę, bet yra šventi mūsų atmintyje, istorijos liudijimuose. Tai jų pagerbimo diena.

O po Visų Šventųjų – Vėlinės. Ši šventė į mūsų kultūrą atėjo remdamasi šimtamete tradicija pagerbti visus mirusiuosius.

Drąsiai sakau – šventė, nes kiekvienas tikintis žmogus, atsistojęs prie brangaus jam mirusiojo kapo, linkės ne užmaršties, o džiugaus prisikėlimo. Ir eidamas pro apleistą kapelį bent mintyse palinkės jam šviesios amžinybės.

Ne gėlių gausa, ne žvakelių skaičius rodo mūsų artumą išėjusiam. Mamos ir tėčiai, broliai ir seserys, seneliai, draugai, kaimynai ten, aukštybėse mato mūsų nuoširdumą, išreikštą susikaupimu, šviesiais prisiminimais, malda.

Vėlinių žinia yra susivienijimas – mes mylime juos ir tikime, kad jiems šviesu tenai, kur išėjo. Gailimės, kad ne visada išklausėme, padėjome, įsigilinome. Ir tuo pačiu dėkojame už laiką, kuris buvo duotas bendrystei, gerumui, nuoširdumui.

Liūdesys susipina su viltimi: jie ten, žvaigždynų tolybėse, meldžia už mus ir saugo kiekvieną mūsų žingsnį. Šitas artimumas amžinas. Tešviečia jiems amžinoji šviesa.

Kazys Starkevičius