Ketvirtadienį „LRT forumą“ stebėję Lietuvos ūkininkai nustėro: parinktasis naujos Seimo daugumos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, kad ūkininkams bus taikomas 29 proc. gyventojų pajamų mokestis: „Nereikia jokių išimčių“.
Tai pareiškė vienas ryškiausių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių, per kelis mėnesius išnešusių partiją į valdžios olimpą. Ką galvoti šimtams tūkstančių ūkininkų, su didžiulėmis viltimis atidavusių balsus už „valstiečius“?
Pirmoji mintis: esame apgauti. Apmauti kaip vaikai, kuriems pažadėjo saldainį, o vietoj jo padavė obuolio graužtuką.
Kas gilinosi į šios partijos programą, nerado joje nė žodžio apie tokį rinkėjų „pradžiuginimą“. Atsiverskime tą dvylikos punktų proklamaciją, kurią kaip veiklos Lietuvai įsipareigojimą Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pateikė balsuotojams (ji paskelbta Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapyje). Kaimo reikalams čia skiriama viena pastraipa: „Sveiko, lietuviško maisto gamintojas, ūkininkas, gyvenantis kaime darniai su gamta, turi stiprinti ryšius su vartotojais mieste ir jo produkcija turi būti patraukli dėl kainos ir kokybės. Kooperacija yra svarbiau negu globali konkurencija. Koreguoti ES subsidijų, viešųjų pirkimų, importo, konkurencijos politiką tam, kad vietos rinkose būtų daugiau vietos produktų. Turime atsisakyti perdėtų sterilumo reikalavimų natūralaus maisto gamintojams“.
Tiek žinių… Jūs ką nors matote apie mokesčius, kurie maisto gamintojo, ūkininko produkciją padarytų patrauklią dėl kainos?
Tiek to, čia „trumpasis“ programos variantas, kurį ištransliuoti rinkėjams galima su įvairiausiomis interpretacijomis. Pasitikrinkime, ką ūkininkams Valstiečių ir žaliųjų sąjunga žadėjo „Darnios Lietuvos Vyriausybės programoje“, ligi šiol tebekabančioje partijos tinklalapyje. Čia pareiškiama jau kiek konkrečiau: „Sukursime palankią administracinę ir mokestinę sistemą sveikam ir vietiniam maistui“.
Skvernelis, likus bene mėnesiui iki rinkimų, rugsėjo 14 dieną portalui „15min“ taip pabrėžė partijos prioritetus: „Daug kas kalba, kad kaime pas mus gyvena per daug žmonių. Turime palikti komfortabilias sąlygas ten gyvenantiems, konkurencingą žemės ūkį, skatinti smulkų žemės ūkį, užtikrinti lygią kovą konkuruojant su perdirbėjais ir pardavėjais“.
Pasirodo, lygios konkurencinės kovos garantas – nuo 5 iki 29 procentų padidinti gyventojų pajamų mokesčiai ūkininkams. Štai tiksli citata iš S. Skvernelio pasisakymo „LRT forume“: „Prie žemdirbių irgi reikia lįsti. Nereikia jokių išimčių“.
Diskusijoje dalyvavę politologai, žurnalistai nustėro: toks mokestinis smūgis sukels šimtų tūkstančių žmonių nepasitenkinimą, protestus. Juk ne tik kelis paršus pardavęs ūkininkas, bet ir patentą išsipirkęs tinkuotojas, ir savo užaugintais pomidorais prekiaujantis smulkus ūkininkas, ir javus auginantis žemdirbys, kuris pajamas dar prieš gaudamas perleidžia trąšų pardavėjui, gaus mokestinį spyrį iš ten, kur tikrai nesitikėjo.
Kokie argumentai daryti greitas pertvarkas mokesčių sistemoje? Esą, per daug išimčių, per daug lengvatų.
Forumo dalyviai mėgino protinti būsimąjį premjerą: kai GPM tarifas per aukštas, slepiamos pajamos; pasipiktinusi visuomenės dalis rengs protestus ir akcijas; stambieji mokesčių mokėtojai sugebės rasti landų tų mokesčių nemokėti, ir visa našta guls ant smulkiųjų ūkininkų, amatininkų pečių…
Diskusijos pradžioje S. Skvernelis, tvirtinęs, kad tai padaryti galima tuoj pat, remiamas pašnekovų galiausiai nusileido: „Bent metai laiko turi būti pasirengimas“.
Taigi, metai.
Dabar ūkininkai, kiti žemės ūkio veikla užsiimantys gyventojai moka trijų rūšių mokesčius: gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo ir privlomojo sveikatos draudimo.
Žemės ūkio veiklą vykdančių gyventojų (ūkininkų) gautos (uždirbtos) pajamos iš žemės ūkio veiklos, kaip ir visos kitos individualios veiklos pajamos Lietuvoje (GPM įstatymo 6 straipsnio 3 dalis), apmokestinamos 5 proc. tarifu. Apmokestinamoji dalis nustatoma iš bendrų pajamų atėmus neapmokestinamąją pajamų dalį, kurią sudaro išlaidos, patirtos produkcijos gamybai.
Privalomuoju socialinio draudimo mokesčiu ūkininkai draudžiami kai ūkio EDV (ekonominio dydžio vienetas) yra ne mažesnis nei 4, mažiausias įmokos dydis – 115,90 eurų per mėnesį (iki 2016 metų birželio buvo 106,75 eurų per mėnesį, bet pakėlus minimalią algą pakilo ir minimali ūkininkų įmoka „Sodrai“).
Privalomojo sveikatos draudimo įmokos yra 9 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų, minimali mėnesinė įmoka – 34,20 euro; patys smulkiausi ūkininkai moka 3 proc. nuo MMA ir mėnesinė įmoka siekia 11,4 euro. Gaunantys didesnius pelnus moka daugiau.
Taigi ūkininkai Lietuvoje šiuo metu moka lygiai tokius pačius gyventojų pajamų, socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo mokesčius, kaip ir bet kuris smulkus verslininkas (visiems, užsiimantiems individualia veikla, taip taip nustatyas 5 proc. GPM). Dar daugiau – ūkininkai moka lygiai tokią pat dalį nuo savo pelno, kaip ir žemės ūkio bendrovės, kurioms nustatytas 5 proc. pelno mokesčio tarifas (kažin kodėl ponas S. Skvernelis nekalba apie pelno mokesčio pakėlimą žemės ūkio įmonėms?). „Sodrai“ ir Ligonių kasoms ūkininkai kas mėnesį sumoka lygiai tiek, kiek ir vidutinį atlyginimą gaunantis darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį.
Apie kokias išimtis kalbama? Manau, būsimasis premjeras turėtų žinoti, kad ūkininkai jau 8 metus, nuo 2008-ųjų rudens, neturi jokių mokestinių lengvatų!
Šiuo metu mokesčiai tiek ūkininkams, tiek kitiems individualia veikla besiverčiantiems žmonėms yra daugiau mažiau subalansuoti. Tačiau net ir esant tokiai mokestinei sistemai, matome žlungantį pieno ūkį, krizę išgyvenančius augalininkystės ūkius, mažėjantį ūkininkauti norinčiųjų skaičių, nusivylusį kaimo jaunimą, besirengiantį emigracijai. Pakėlus mokesčius šešis kartus padėtis kaime tikrai nepagerės!
Tačiau, pasirodo, šešiagubai pakelti mokesčiai dar ne pabaiga. Ruošiamasi apmokestinti ir tiesiogines išmokas, kurios mokamos išimtinai iš Europos Sąjungos biudžeto, nors Lietuvos ūkininkai gauna bene mažiausią iš visų bendrijos valstybių paramą žemės ūkiui. Žengus tokį žingsnį bendra mokestinė našta žemdirbiams išaugtų apie 10 kartų. Kad būtų aiškiau – apie 200 ha žemės dirbantis ūkininkas vietoje dabar vidutiniškai sumokamų 3000 eurų gyventojų pajamų mokesčio per metus mokės 30 000 eurų! Net valakų reforma, įteisinusi baudžiavą Lietuvoje, taip smarkiai nesmogė kaimui, kaip gali smogti valstiečių ir žaliųjų sąjungos užmačios.
Kaip politikas leisiu sau pajuokauti: atsiverskime „Lietuvių kalbos žodyną“. Jis mums paaiškins, kuo skiriasi ūkininkas nuo valstiečio:
„Ūkininkas – didesnio ar vidutinio žemės ploto savininkas, privatus žemdirbys: žmogus, turįs lauko. (…) Kas mokamai tvarko ūkį, įmonę, ūkio reikalus.
Valstietis – kas verčiasi žemės darbu, žemdirbys, (…) kolūkio valstietis (kolūkietis)“.
Kuriai kategorijai priskiria save dabartinės Seimo daugumos lyderiai? Matyt, dar kuriai kitai – tik jau nesusijusiai nei su savarankiškais ūkininkais, nei su samdomaisiais valstiečiais…
Kazys Starkevičius