KAS PRIKELS LIETUVOS REGIONUS?

Veržli gyventojų migracija į didžiuosius miestus ir užsienį neatpažįstamai keičia krašto veidą. Specialistai perspėja, kad be žmonių likusių kaimų ir miestelių vis daugės, reali tapo ir miestų vaiduoklių perspektyva. Ką galėtume padaryti, kad suspėtume tam užkirsti kelią?

Apie tai prie redakcijos apskritojo stalo svarstė Seimo nariai iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Žygimantas Pavilionis, Kazys Starkevičius, Laurynas Kasčiūnas bei Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.

Sukasi uždaras ratas

„Valstiečių laikraštis“: „Pagrindinis mūsų susitikimo tikslas – pasikalbėti apie Lietuvos regionų dabartį ir ateitį, tiksliau, apie tris Lietuvas. Viena iš jų yra Vilniuje, priiminėjanti sprendimus, kurianti šalies regionų raidos strategijas, planuojanti, kaip panaudoti tam skirtus milijonus. Antroji Lietuva yra provincijoje, iš kurios kasmet išvažiuoja maždaug tiek tautiečių, kiek jų gyvena Marijampolėje. Trečią Lietuvą matome emigravusią ir stebinčią, ką nuspręsime dėl dvigubos pilietybės, svarstančią, ar jaunoji karta dar laikys save lietuviais, bent jau pagal tautybę. Kaip rasti esminių tokio Lietuvos pasidalijimo problemų sprendimą?“

Kuodis: „Dideliam politikų pykčiui, seniai kalbu apie dvi Lietuvas, kurių ekonomika radikaliai skiriasi. Viena išjų yra Vilnius su savo regionais, kur sukuriama beveik pusė šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Sostinė sukasi gerajame ekonomikos cikle. Čia žmonių nemažėja, priešingai, atvyksta vis daugiau, čia auga darbo našumas, čia gera paklausa, kyla algos. Į Vilnių pritraukiama investicijų, nors, atrodytų, jos turėtų sukti kitur, ten, kur pigesnė darbo jėga. Tačiau jos kreipiamos ten, kur yra gera paklausa.

Ir yra antra Lietuva. Ji – blogajame ekonomikos cikle. Iš regionų išvažiuojantys žmonės, ypač jauni, išsiveža paklausą. Mažėjant paklausai smunka darbo našumas: prieš 10 metų į kaimo parduotuvėlę ateidavo, tarkime, 20 žmonių per dieną, dabar užsuka 10. Kad ir kaip kasininkė stengtųsi, jos našumas sumažėja perpus. Kaimiškieji regionai miršta, nes Lietuva nesusitvarko su demografiniais iššūkiais, tiek su išoriniais, tiek su vidiniais. Žinoma, lengva tai konstatuoti, bet tai sukuria politinę dilemą: ką daryti su ES pinigais, skirtais regionams plėtoti, bei su valstybės investicijomis. Kol kas viltis laimi kovą prieš protą: žmonių, kurie atsakingi už plėtrą regionuose, politinės paskatos laimi prieš profesionalumą.

Mes turėsime daug gražiai sutvarkytų miestų vaiduoklių. Tai aiškus faktas, turint mintyje, kad demografinės prognozės yra gana tikslios. Kaip politikai spręs šią politinę dilemą, pamatysime. Esama paskatų vaizduoti, kad nieko nėra nutikę, kad trūks plyš reikia trinkelėmis iškloti miestelį, sutvarkyti viešąsias erdves, kultūros bei amatų centrus, į kuriuos nėra kam vaikščioti.

Kai kurios investicijos tiesiog pagreitina sistemos mirtį. Pavyzdžiui, didelės investicijos į vandentvarką pagreitino mirties ratą, nes mažėjant gyventojų skaičiui paslaugos brangsta, ir žmonės galiausiai grįžta prie šulinių bei lauko tupyklų, nes gyventi kitaip – nežmoniškai brangu. Tas baisusis ratas sukasi ir toliau.“

Ž. Pavilionis: „Savo ruožtu norėčiau tarti keletą žodžių apie trečiąją – užsienio Lietuvą. Kas paskatintų mūsų išeivius sugrįžti? Įvairios užsienio lietuvių kolonijos skirtingai apie tai kalba. Pirmiausia reikia pasakyti, kad nemažai mūsų emigrantų jau grįžta: iš Jungtinės Karalystės – maždaug po 10 tūkstančių per metus, iš Airijos – apie pusantro tūkstančio, Norvegijos – irgi panašiai.

Dauguma grįžta į Vilnių. Pagrindiniai kliuviniai nėra tik dviguba pilietybė, kurios klausimas skausmingesnis Didžiosios Britanijos lietuviams, nes jie ateityje privalės rinktis, kokį pasą – anglišką ar lietuvišką – pageidauja turėti. Ne visi to nori, kai kurie nori trumpam grįžti, palikti verslą, dalį šeimos, tad jiems dviguba pilietybė tikrai padėtų, kaip ir amerikiečiams ar kanadiečiams. Tačiau Airijoje didžiausia problema kita: čia gyvenantys lietuviai turi nemažai vaikų, nes airiai skatina gimstamumą. Mūsų išeiviai susiduria su vaikų integracijos Lietuvos mokyklose problemomis, nes jose nėra vadinamųjų išlyginamųjų klasių. Atvykusių vaikų žinių skirtumas didelis. šalių, iš kurių daug gyventojų emigruoja, mokyklose yra specialūs pedagogai, kurie grįžusių emigrantų vaikus paruošia tinkamam mokykliniam lygiui. Pas mus to nėra.

Teko lankytis Alytaus rajone esančioje Butrimonių gimnazijoje. Gyvenime nesu matęs gražesnės mokyklos, bet vaikų joje beveik nėra. Jeigu ši ugdymo įstaiga paskelbtų, kad turi du pedagogus, kurie dirba su vaikais iš Airijos, esu tikras, kad nemažai šeimų sugrįžtų. Daug žmonių iš Alytaus krašto esu sutikęs Naujajame Džersyje, Londone, kituose miestuose. Juk dabar daugelis grįžta tik tada, kai vaikams sueina 7 metai ir jiems reikia eiti į mokyklą arba kai šie baigia universitetus. Vyresnių vaikų tėvai bijo mokyklinių žinių skirtumo, patyčių.

Kita priežastis – darbo užmokestis. Nemažai emigrantų, pusė ar du trečdaliai, sako, kad jei gautų tūkstančio eurų į rankas atlyginimą, grįžtų. Daug užsienio investuotojų yra Vilniuje, jie moka tokio dydžio atlyginimus, ir tai jau suvilioja ne vieną mūsų emigrantą. Kaip padaryti, kad tų investicijų atsirastų ir regionuose? Amerikiečiai dairosi į mūsų žemės ūkį, galbūt jų investicijos paskatintų emigrantus grįžti? Airiai už kiekvieną regionuose sukurtą darbo vietą darbdaviams primoka pusantro tūkstančio eurų. Per 4 metus taip į Airijos regionus atėjo 87 įmonės.“

Ar bus, kas dirba?

Starkevičius: „Pabandysiu pratęsti mintį apie politikus, kurie rinkėjus masina pažadais. Jei kuris išjų rinkėjams pasakytų, kad netolimoje ateityje neliks jų vietinės mokyklos, nes nebėra ją lankančių vaikų, žmonės nuo jo nusisuktų. Per praėjusius rinkimus girdėjome politikų, kurie vėliau pradėjo eiti aukštas pareigas, patikinimų, kad tokios mokyklos nebus uždarytos, nors bus beveik tuščios. Žinoma, tai ne tas kelias, kuriuo turėtume eiti.

Didžiulė kaimo tragedija – europinės lėšos ir socialinės išmokos, kurias mokame ne už darbą. Per praėjusius 4 metus buvo sukurta sistema, kai europinės lėšos buvo skiriamos už nedarbą, maždaug 200 milijonų. eurų per metus. Tie pinigai nekuria pridėtinės vertės, jie išmokami kaip savotiškos socialinės išmokos.

Kaip tai daroma? Siekdami gauti tiesiogines ES išmokas pasėlius ir žemės ūkio naudmenas deklaruoja ne tie, kurie dirba žemę, o jos savininkai. Atsirado išmoka už pirmuosius 30 hektarų. Ką ji padarė? Atsirado 16 tūkstančių naujų ūkininkų. Bet atsirado tik didelis formalus skaičius, o ne iš tikro ūkininkauti nusprendusių asmenų. Tos išmokos įeina į 150–200 milijonų eurų sumą, ES skiriamą išmokoms žemės ūkyje.

Kitas dalykas – reikėtų kalbėti ir apie socialines išmokas. Jos didelės, tad žmonės nenori dirbti. Dabartiniams valdantiesiems siūlau dalį per Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją mokamų išmokų nukreipti į gamybą. Juk kaimuose dabar yra susiklosčiusi tragiška padėtis. Turime dar sovietiniais laikais sukurtą mažų tvarčiukų infrastruktūrą, tačiau žmonės nelaiko nei vištų, nei triušių. Gauna socialinę išmoką ir eina nusipirkti produktų.

Jeigu dalį šių lėšų skirtume smulkiajai gamybai skatinti, žmonės savo tvarteliuose užsiaugintų vištų ir neitų kiaušinių pirkti. Reikėtų kalbėti ir apie naujausias gamybos technologijas, jos tikrai neišnaudojamos.“

Kasčiūnas: „Virstame vieno ar kokio pustrečio miesto valstybe. Vilniaus dalis dabar sudaro apie 40 proc. valstybės BVP ir toliau didėja. Akivaizdu, kad tai susijęsu demografija, sodybų tuštėjimo metu. Kai lankaisi kurio nors rajono mokykloje ar gimnazijoje, nežinai, ar po dvejų metų ji dar veiks. Matydami tokią tuštėjančių sodybų tendenciją turime patys atsakyti į klausimą, ar bandome ją stabdyti, ar to jau nebeįmanoma padaryti? O gal vis dėlto reikėtų bandyti kažką keisti?

Pats dirbau kuriant Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programos dalį, skirtą regioninei politikai, bet vien programinių nuostatų neužtenka, kad rinkėjai tuo patikėtų. Reikia sėkmės istorijų regionuose, reikia parodyti, kad vyksta realūs darbai.Būtina skatinti verslininkus kurti darbo vietas regionuose, nes nedarbo skirtumai yra akivaizdūs. Jaunimo nedarbo lygis Vilniuje, palyginti su regionais, perpus mažesnis. Kita vertus, kai kalbiesi su vietos verslininkais regionuose ir sakai, kad čia turėtų būti nemažai darbo jėgos, jie atkerta, kad čia išvis nėra kam dirbti.

Paradoksas: sėdime su Butrimonių seniūnu, vartome popierius: seniūnijoje yra 250 bedarbių, jam reikia 5 žmones pasiųsti dirbti viešųjų darbų. „Nežinau, ką galiu pasiūlyti“, – sako. Akivaizdu, kad yra tam tikras visuomenės sluoksnis, kurio nebepakelsi. Nelengva tai pasakyti, bet situacija yra tokia. Ratas uždaras: lyg ir gali įvairiomis priemonėmis motyvuoti verslininkus steigti darbo vietas, iš dalies remti ES lėšomis, kompensuoti įsteigimo išlaidas, siūlyti įvairias kitas paskatas, bet vien to gali neužtekti, nes nebus kas dirba.

Reikia vykdyti kompleksines programas, kurios skatintų jaunas šeimas kurtis regionuose. Esu įregistravęs Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo pataisas, pagal kurias valstybė 15 proc. kompensuotų būsto kainos jaunoms šeimoms, kurios kuriasi regionuose. Gal tai diskutuotina paskata, gal kiltų klausimų, ar taip nediskriminuojami kiti, tačiau bet kuriuo atveju reikia svarstyti, kaip būtų galima paskatinti jaunas šeimas kurti ateitį regionuose.

Kitas dalykas – vietinė švietimo sistema. Ar ji atsiliepia į rinkos poreikius? šalia Daugų yra laidus gaminanti įmonė, o netoliese – profesinė mokykla, ruošianti viešbučių administratorius. Viešbučių ten visai nemačiau. Gal valstybė galėtų susieti profesinių mokyklų finansavimą su tas mokyklas baigusių žmonių įsidarbinimo rodikliais, kad atsirastų konkurencingumas? Norėdami ištrūkti iš šio rato, turime imtis kompleksinių priemonių: ir teikti paramą būstui, ir motyvuoti verslą, ir švietimo sistemos reikalus pritaikyti prie regiono poreikių. Net išsivadavus iš šio rato nėra jokių garantijų, kad regionuose užsimegs kas nors, kas leistų tvirtinti, jog padėtis keičiasi. Ar vizijos galėtų tapti tikrove? Aš būčiau linkęs pabandyti.“

Popierinė pagalba

 „Valstiečių laikraštis“: „Viena vertus, kalbame apie tai, kad problemos regionuose susijusios su išoriniais veiksniais, pirmiausia, emigracija, kita vertus, svarstome, kaip investuoti į regionus ir kažką ten daryti. O gal verčiau investuoti ne čia? Gal būtų prasmingiau pradėti remti lietuvių bendruomenes užsienyje? Londone įkurti kokį nors verslo centrą lietuviams? Ar sekti Airijos, kur po milžiniškos emigracijos atsigaunant ekonomikai išvykusieji pradėjo grįžti, keliu?“

Ž. Pavilionis: „Pasikalbėkite su Izraelio ambasadoriumi Vilniuje. Jis man vis primena: aš jūsų, lietuviai, nesuprantu, jūs vis to pinigo užsienyje ieškote, o mes, žydai, jau seniai ieškome ne pinigo, o savo žmonių. Airijos prezidentė Mary Robinson 1990 metais uždegė žvakutę prie savo namų durų kaip ženklą, kad laukia į tėvynę iš svetur grįžtančių airių. Jeigu siekį susigrąžinti išeivius padarytume politikos tikslu, imtumėmės įvairių priemonių, kaip jį pasiekti.

Žydai mums siūlo įkurti visą agentūrą, kuri rūpintųsi emigrantų grįžimo reikalais. Jie turi net ministeriją, kuri tik tuo užsiima. Joje dirba 500 žmonių, tekiančių informaciją, kur Izraelyje būtų galima įsidarbinti. Daugybė žmonių nežino, kad Lietuvoje yra kur dirbti, net Vilniuje yra darbo vietų. Čikagoje, Lemonte gyvena daug lietuvių, kurie nevyksta į Lietuvą net tėvų laidoti, nes į JAV yra atvykę nelegaliai ir nebegalėtų grįžti. Jie nieko negirdi ir tebegyvena remdamiesi 1993 metų informacija. Tad iš pradžių juos reikia pasiekti, prisivilioti.

Estai perka bilietus norintiesiems grįžti į namus. Kai kuriems nusigyvenusiems žmonėms tai svarbus dalykas. Angliškajame Bostone daugybė lietuvių vergauja, tupi šiltnamių lysvėse – iki jų reikia prieiti. Vyriausybė turėtų dėl to stengtis. Reikia žmones sąmoningai traukti, jeigu reikia, suteikti pastogę įvairiomis lengvatinėmis priemonėmis, sudaryti sąlygas jiems apsigyventi regionuose.

Dauguma išeivijos lietuvių – ir pirmoji, ir antroji, ir trečioji emigrantų karta – jaučia milžinišką nostalgiją tėvynei. Dauguma gyvenančiųjų užsienyje buriasi aplink tautiečius. Vadinasi, kartais tereikia užkabinti pirštu, kad jie nuspręstų grįžti. Pas mus tokios valstybinės politikos nėra.

Mūsų programa „Globali Lietuva“ skirta emigravusiems tautiečiams užsienyje išlaikyti. Pinigų, skirtų skatinti juos grįžti, išvis nėra, tas mechanizmas neveikia. Juk iš esmės turėtų būti ministro lygio pareigūnas, kuris koordinuotų įvairių ministerijų veiklą siekiant susigrąžinti mūsų žmones, bent dalį jų.

Štai skambina man vaikinas iš Los Andželo: „Žygi, aš noriu grįžti. Kas man gali padėti?“. Nėra nė vienos institucijos, į kurią žmogus su visomis savo bėdomis galėtų kreiptis. „Investuok Lietuvoje“ laukia tik turtingų bonzų, mūsų konsulinės įstaigos užsienyje – lavonų arba tų, kuriems prireikia vizų. O kad žmogui kas nors padėtų sugrįžti į Lietuvą nuo pirmo iki paskutinio žingsnio, kaip mes darome kviesdamiesi investuotojus… Nėra kam.“

Regioninių fondų nauda

„Valstiečių laikraštis“: „Kol kas atrodo, kad gali grįžti pensinio amžiaus žmonės, užsidirbę angliškas ar airiškas pensijas, norintys tėvynėje gražiai praleisti gyvenimo saulėlydį. O kaip parsivilioti jaunus, darbingus žmones?“

Kuodis: „Pajamų vidurkis Vilniuje jau viršija ES pajamų vidurkį, tai natūralus magnetas tiek žmonėms išprovincijos traukti į sostinę, tiek žmonėms, nusivylusiems vergišku darbu Anglijoje, bandyti ieškoti laimės čia.

Kad emigrantai sugrįš į mūsų provinciją, šansų nėra daug. Jei pažiūrėtume į dabartinę regionuose gyvenančių žmonių socialinę struktūrą, pamatytume tipišką vaizdelį. Maždaug 70 proc. jų yra ekonomiškai neaktyvūs. Maždaug 20 proc. susiranda darbą privačiame sektoriuje, apie 10–15 proc. dirba valstybinėse įstaigose. Investuotojai nėra akli, jie mato ir supranta, kad darbo jėgos ten iš esmės nebėra. Jau nekalbu apie kvalifikuotą, kuri seniai išsikraustė į didmiesčius. Apgręžti šių procesų praktiškai neįmanoma, nes žmonės racionalūs, jie natūraliai rinksis tai, kas jiems geriau.“

Starkevičius: „Pastebėjau dar vienądalyką: kai kurių rajonų savivaldybių tarybos nė nenori investuotojų. Kai pasižiūri į tarybos sudėtį, pamatai, kad ten – vietos verslininkai. Kam jiems nauji konkurentai? Jei kažkas ateis, investuos, o darbo jėgos nėra, vadinasi, norint išlaikyti savo darbuotojus teks jiems mokėti didesnį atlyginimą. O juk tai – tragedija.

Iki 2000-ųjų į savivaldybių tarybas verslo žmonės nesiveržė. Tačiau vėliau, ypač kai į regionus pradėjo plūsti ES pinigai, į savivaldybių tarybas ėmė taikytis vietos verslininkai, kurie tarsi uždaro visą rajoną savo interesų rate. Negaliu pasakyti, kad visi, bet, deja, tokių yra. Manau, kad net kokie 75 proc.“

Kasčiūnas: „Priminsiu dar vienąsavivaldybių problemą – tai ydingas savivaldos finansavimo modelis. Jeigu nepasieki tam tikro dydžio biudžeto, valstybė moka kompensaciją. Jei viršiji, reikia atiduoti. Nėra motyvacijos savivaldybei rūpintis, ieškoti investuotojų, kažką daryti, nes bet kokiu atveju sulaukso vienokios ar kitokios kompensacijos. Reikėtų pagalvoti, kaip keisti savivaldybių biudžetų formavimo mechanizmą.“

Ž. Pavilionis: „Laurynas yra sumanęs gražų dalyką – Pietryčių Lietuvos regiono plėtros fondą. Kitų rajonų merai klausinėja, kodėl nekuriame specifinių fondų kitiems regionams plėtoti? Juk iš tikrųjų man būtų daug maloniau gyventi Molėtuose ar Birštone, nes ten fantastiška aplinka. Jei man pasakytų, kad yra fondas, kuris dengia 15 ar 30 proc. lėšų, skirtų pirmajam būstui įsigyti, arba būtų siūlomos tam tikros mano verslo skatinimo priemonės, arba mokestinės lengvatos, skatinančios įsikurti regione, tai aš tris kartus pamąstyčiau, ar verta likti Vilniuje.

Tuo labiau kad dabar į pasaulio duris beldžiasi ketvirtoji pramoninė revoliucija ir tampa nebesvarbu, kur tu dirbi, mieste ar kaime. Kodėl mums nesukūrus valstybės investicijomis paremto banko, kuris teiktų lengvatines paskolas regionuose įsikurti panorusiam jaunimui?“

„Valstiečių laikraštis“: „Kuo po 10–15 metų galėtų būti užpildyti ištuštėję Lietuvos regionai? Baltarusiais, ukrainiečiais, vietnamiečiais? Ar regionai taip ir liks tušti?“

Kuodis: „Miestai vaiduokliai nėra naujiena. Net Amerikoje yra nemažai miestų, sunykusių dėl to, kad susitraukė kokia nors pramonės šaka. Lietuva akivaizdžiai tuštėja, mes tai matome savo akimis važiuodami per provinciją. Būsto jaunimui klausimas čia net nelabai ir keltinas. Yra daugybė nebegyvenamų sodybų, kurios neprižiūrimos tiesiog supus. Pasižiūrėkime, kokios dabar būsto kainos: kai kuriuose rajonuose butągalima įsigyti už metinę šildymo sąskaitą. Žmonės butus ir sodybas atiduoda už kelis tūkstančius eurų.

Kainų skirtumas tarp didžiųjų miestų ir provincijos yra milžiniškas. Iš demografinių prognozių matyti, kad regionų tuštėjimo tendencijos apsukti bus praktiškai neįmanoma. Perfrazuojant Juozą Erlicką, mūsų provincija jau dabar yra didelis pensionatas su dar gyvos ekonomikos likučiais atskirose šalies vietose. Žinoma, kai kur yra išimčių, vietų, kuriose pavyko įvairiais būdais, susiklosčius palankioms aplinkybėms, įkurti veikiančius, savitus klasterius, kaip, pavyzdžiui, Druskininkuose, bet visgi tai išimtys.“

Starkevičius: „Ten, kur darbuotojai gauna gerąatlyginimą, ūkiuose pamatysime dirbančius jaunus žmones, kurie nesusigundo emigracija, nors vienas kitas brolis ir yra išvažiavęs. O kalbant apie darbo jėgą norėtųsi priminti, kad ES šalyse žemės ūkyje vidutiniškai dirba 4 proc. gyventojų, pas mus – 6 proc. Tad rezervą mes dar turime. Tačiau kokiu keliu pasuksime? Ką reikėtų kaime daryti?

Tikrus kooperatyvus kaime galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Turėtų atsirasti gamybiniai ūkininkų dariniai, kad jie galėtų pasitelkdami internetinę prekybą pardavinėti savo produkciją. Galėtų atsirasti gerokai didesnė pasiūla. Tai būtų tas smulkusis verslas, kuris turėtų galimybę prekiauti savo produkcija palikdamas nuošalyje didžiuosius prekybos tinklus.“

Kuodis: „Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvoje smarkiai trūksta teisingumo, diskusijąapie pajamų nelygybę pas mus bandoma šaržuoti, neva kažkas užsiima neturtingųjų priešinimu su turtingaisiais, bet tikroji įtampos dimensija yra nepagrįstai turtingų ir nepagrįstai neturtingų gyventojų problema. Tai didysis mūsų šansas, nes laimės ekonomika labai smarkiai akcentuoja lygybės ir teisingumo klausimus. Žvelgiant per ekonomikos prizę Lietuvos niekaip negali suprasti: ji auga greičiausiai ES, bet greičiausiu tempu praranda savo žmones.

„Valstiečių laikraštis“