Žemės ūkio ministerija skatins ūkių bankrotus?

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) rengia naują teisės aktą, kurio pavadinimas: „Nereikšmingos (Deminimis) pagalbos teikimo subjektams, siekiantiems įsigyti ūkininko turto dalį, susijusią su žemės ūkio veiklos vykdymu, sąlygos“. Už to gali slėptis tiesiog ūkių bankrotų skatinimas.

Iš dokumento pavadinimo lyg ir atrodytų, kad tai dar viena paramos forma, tačiau įsigilinus galima įžvelgti užslėptą „paramos“ formą ūkininkų nuvarymui nuo žemės. Tik nenorint jų šokiruoti, nevartojamas žodis „bankrotas“, kuris įvardintų esmę, parodytų, kas yra tas žemės ūkio valdos valdytojas, kuris „nori“ parduoti savo valdą.

Ar daug Lietuvoje yra ūkininkų, norinčių geranoriškai atsisakyti savo ūkio? Tai vyksta, kai ateina laikas ūkį perleisti savo įpėdiniui, sūnui ar dukrai, o kitu atveju dažniausiai tai būna priverstinė priežastis – bankrotas, kai ūkininkas pats nebegali išsikapstyti iš finansinės duobės, o pagalbos nei kaimynas, nei valdžia jam nesuteikia. Bankrotas dažniausiai ištinka ūkininkus pristigus apyvartinių lėšų, reikalingų gamybos priemonėms įsigyti. Šis ŽŪM rengiamas dokumentas galėtų būti įvardijamas kaip bankroto skatinimas, nes paramą gaus ne žemės ūkio veiklą jau vykdantis ir į bėdą pakliuvęs „valdos valdytojas“, bet tas, kuris su valstybės parama gviešis svetimo turto.

Jau daug kartų esu siūlęs ir tuo tikslu parengęs tikros pagalbos ūkininkams įstatymo projektą. Dar kartą primygtinai raginu Žemės ūkio ministeriją skubiai rengti dokumentus dėl Žemdirbių paramos fondo įteisinimo, kurio lėšomis būtų galima padėti į sunkią padėtį patekusiems smulkiesiems ūkininkams, kai dėl įvairiausių priežasčių jie pritrūksta apyvartinių lėšų, sudaryti galimybę jiems lengvatinėmis sąlygomis, kompensuojat dalį palūkanų, pasiskolinti iš šio fondo. Jeigu ūkininkas iš tiesų norės atsisakyti ūkio, neturėdamas kam iš artimųjų jį perleisti, jis visada suras, kam už atitinkamą kainą jį parduoti.

Tokia metodika, kuri siūloma dabar ŽŪM rengiamame dokumente, būtų paranki tik stambiesiems žemvaldžiams, kurie turėtų galimybę net su valstybės parama (!) įsigyti bankrutuojančių ūkininkų žemes, kitą turtą. Kaip „malonė“ turtą parduodančiam „valdos valdytojui“ numatoma leisti pasilikti valdos dalį „asmeninėms reikmėms“. Ką tas „valdytojas“ su šia dalimi veiks, ar jis iš jos pragyvens? Aišku kaip dieną, jam liks vienintelis kelias – emigruoti iš Lietuvos.

Pritarčiau projekte siūlomoms lengvatoms iš Žemės ūkio paskolų garantinio fondo, jei šių lengvatų gavėjas būtų ne ūkininko turto pirkėjas, o žemės ūkio veiklą jau vykdantis savininkas, pristigęs apyvartinių lėšų.

Jau daug kartų diskutuota apie tokio Paramos fondo šaltinius, jie galėtų būti tokie: nacionalinio biudžeto lėšos; ES struktūrinių fondų lėšos; į Žemės ūkio garantijų fondą per finansinės inžinerijos metodą grįžtančios lėšos; nukentėjusiems nuo liūčių kompensavimui skirtos lėšos.

Besinaudojantiems tokio fondo paslaugomis galėtų būti taikomi šiame projekte siūlomi lengvatiniai palūkanų kompensavimo mechanizmai.

Tai būtų visai kas kita, nei siūloma ŽŪM dokumente – toks fondas tikrai būtų orientuotas padėti ūkininkui. Ganėtinai keista, kad dirbančių ūkininkų nuvarymą nuo žemės skatinantį projektą teikiantys valstiečiai ir žalieji nesupranta, jog daug kas gali pradėti mėtyti akmenukus į jų lyderio Ramūno Karbauskio daržą. Juk siūloma pagalba aiškiai naudinga tik stambių žemvaldžių siekiui gauti dar daugiau žemės, kaip ir sofos ūkininkams, kurie ir taip pasinaudoję visomis įmanomomis landomis, išsiurbę valstybės bei europinę paramą įgytų galimybę dar ir patogiai pasitraukti iš žemės ūkio verslo, kurį ir šiaip „vykdė“ tik popieriuje.

Dar kartą geranoriškai siūlau daryti tai, kas padėtų tikrai dirbantiems žemės šeimininkams, kuomet jiems iškyla gamtos, rinkos svyravimų ar politinių nelaimių išprovokuoti sunkumai. Ko jau ko, o iš varžytinių paleidžiamų ūkių mums reikia mažiausiai.

Kazys Starkevičius

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas