Peržvelkime Lietuvos 100-metį draugišku ir palankiu žvilgsniu, apsistodami prie svarbiausių ar įdomiausių įvykių, stengdamiesi nekartoti visiems žinomų faktų, bet kartais juos ir primindami.
1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę, tų metų lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji konstitucija, kuri per 21 nepriklausomybės metus ne kartą buvo keičiama… Lapkričio 11-ąją suformuojama Vyriausybė, ir Lietuva tampa pasaulio politinio žemėlapio tašku.
Pirmasis Tėvynės dešimtmetis
Pirmieji Nepriklausomybės metai tampa tokiu proveržiu valstybės kūrime, kad sunku net patikėti: buvęs Rusijos imperijos užkampis turi tiek potencijos reformoms, kurias stabdė ir užsienio intervencija, ir aplinkinių valstybių abejingumas. Į Lietuvą grįžta pasaulio universitetuose mokslą įgiję tėvynainiai, lietuvybę prisiima lenkų tautybės intelektualai, visi vienijasi VARDAN TOS LIETUVOS.
1920 m. Kauno nacionaliniame (dabar Muzikinis) teatre atliekama Džiuzepės Verdžio „Traviata“, kuri čia skambėjo 80 metų.
1921 m. iškyla paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę; siekiama įsteigti lietuvių meno galeriją, prasideda aukštųjų mokslų mokyklos steigimas.
Išleidžiami valstybės nacionaliniai banknotai – litai, iš pradžių be jokių rimtų apsaugos priemonių, nelyginant mūsų laikų „vagnorkės“, bet palaipsniui jų prestižą apsaugo ne tik spausdinimas rimčiausiose pasaulio pinigų kalyklose bei spaustuvėse, bet ir žymiausių Lietuvos dailininkų dizainas.
Kaunas – deja, tik laikinoji sostinė, – pirmąjį valstybės dešimtmetį pasitinka taip, tarsi būtų konkurentas senosioms Europos šalims. Steigiamos pramonės įmonės, 1922 m. pradedamos rengti žemės ūkio ir pramonės parodos. 1928 m. Žaliakalnyje jau varžėsi Lietuvos ir užsienio gamintojai: gintaro gaminiai ir „Osram“ elektros lemputės, „Ringuvos“ muilas ir Paryžiaus kosmetika, buvo eksponuojamos gyvūnų kompozicijos iš dekoratyvinių augalų, turizmo reikmenys, ir, be abejo, švediška bei vokiška žemės dirbimo technika.
Kaunas modernėjo kasmet. Studentams nuo bėgių nuvertus carinę „konkę“, bėgiais traukiamą arklių, 1924 m. iš Rotušės aikštės į Panemunę išvyko 3 „Mercedes“ autobusai, davę pradžią keleiviniam miesto transportui, o privačių amerikietiškų ir vokiškų automobilių tuo metu mieste jau buvo daugiau kaip 200.
Klesti Teatro studija ir nacionalinis teatras, 1926 transliacijas pradeda Lietuvos radijas, Laisvės alėjoje 1928 m. atidaromas 800 vietų kino teatras, į kurį studentai patenka už pusę bilieto kainos.
Antrasis Tėvynės dešimtmetis buvo paženklintas skaudžia netektimi – perskridę Atlantą Soldino miške žuvo lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Jų žygdarbį kaip neišsipildžiusią svajonę ligi šios dienos mena Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicija, filmai, liaudies dainos…
Bet ir tada Lietuva žengė pirmyn: asfaltas, vadintas „eksfaltu“, nuklojo Kauno gatves, buvo įkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Pašventintas Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kertinis akmuo. Gatvėse daugėjo automobilių, ponios paštu užsisakinėjo skrybėlaites iš Paryžiaus, o vyriausybė, nepaisydama politinių pažiūrų, į Prancūzijos sostinę studijuoti su stipendija siuntė gabius poetus – tarkim, Salomėją Nėrį – kurie sulaukę komunistų valdžios griausmingai užgiedojo liaupses Stalinui.
Trečiąjį savo dešimtmetį Lietuva pasitiko kupina jėgų ir vilčių. Kai 1937 m. Lietuvos krepšinio rinktinė iškovojo Europos čempionų titulą, nuspręsta Žaliakalnyje statyti Sporto halę. Tai ne tik pastatas rungtynėms – tai paminklas mūsų krepšiniui, mūsų sumanumui ir pasiryžimui.
Halė buvo pastatyta nuo lapkričio per pusmetį, pamatus įgręžiant į 6 metrų gylį. Atėjo žiema, spaudė –20 laipsnių šaltis. Įgrąžas šildė specialiais giluminiais prietaisais, kad poliai nepajudėtų išėjus įšalui. Žmonės dirbo dieną ir naktį, nes artėjo Europos čempionatas, ir delsti nebuvo kada. Suvirinimo technika dar nebuvo atrasta, todėl lenktų skliautų tvirtinimas buvo atliekamas iš dviejų pusių rankomis sukalamomis kniedėmis, kurioms greit bus šimtas metų – o jos laiko kaip vakar atliktos.
1939 m. Lietuvos krepšininkai dažais kvepiančioje Halėje antrąkart tapo Europos čempionais.
Ketvirtasis Tėvynės dešimtmetis tapo ašarų, aukų ir žūčių laikmečiu. Nuo 1940 birželio okupacijos iki 1944 liepos vadinamojo „išvadavimo“ Lietuva neteko ne tik savo piliečių lietuvių, lenkų, žydų, rusų, bet ir brangiausio turto – Nepriklausomybės. Apie tai reikėtų ne proginės kalbos, o istorinės studijos.
Pokaris okupantams smogė nelaukta jėga. Kaimo jaunuomenė, karininkija, inteligentai, nepasitraukę į vakarus kariškiai į pasipriešinimo kovą pašaukė visus Tėvynės mylėtojus, ir šita kova dvylika metų buvo neįveikiama. 1949 m. įvyko partizanų vadų suvažiavimas, kuriame įkurta vieninga politinė ir karinė pasipriešinimo sąjūdžio vadovybė. Jos pirmininku išrinktas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Suvažiavimo tikslas – nepriklausoma parlamentinė Lietuvos Respublika. Šio suvažiavimo dokumentas tapo mūsų valstybės konstituciniu dokumentu.
O aušros viltis negeso. Kai 1956 m. sovietai susidorojo su protestuotojais Vengrijoje, mūsų Kaunas atsiliepė taikia akcija tuomet dar nepanaikintose senosiose miesto kapinėse Vytauto prospekte.
1956 m. Vėlinių vakarą į kapines susirinko apie 10 tūkstančių žmonių. Ant savanorių, laisvės kovotojų, ant paprastų miesto piliečių kapų degė tūkstančiai vaško žvakelių. Žmonės pradėjo giedoti Tautos himną. Iš šalikų, skarelių buvo skubomis sudaigstytos trispalvės. Eisena patraukė Vytauto prospektu į miesto centrą, Laisvės alėją. Prie Centrinio pašto juos pasitiko sovietų kareivių užtvara ir karinių automobilių rikiuotė. Kelio toliau nebuvo… KGB tardė 150 studentų, dauguma jų buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ir specialiojo mokslo įstaigų be teisės grįžti ir apskritai gauti „švarų“ darbą.
1959 m. kapinės buvo uždarytos: savanorių ir 1941 m. sukilėlių kapai sulyginti su žeme, kitiems artimiesiems pasiūlyta palaikus išsivežti, o evangelikų-liuteronų kapai (dauguma jų buvo iki karo Kaune gyvenę vokiečiai) nušluoti nuo žemės paviršiaus. Kaip pajuoka mirusiesiems buvo pastatytas vadinamųjų keturių „komunarų“ paminklas, kurį kauniečiai juokais vadino – „Prisigėrę komunistai taksi stabdo“… Bet tai jau tolima praeitis.
Penktąjį mūsų valstybės dešimtmetį galime pavadinti užslopusios dvasios metais. Grįžę iš tremties ir lagerių kankiniai ieškojo, kur jiems prisiregistruoti, kaip įsikurti. Tylėjo kaip žemė išvežtųjų vaikai – tokių buvo kiekvienoje klasėje, kiekviename kaime. Toje tyloje brendo nauja banga: 1958–1968 metų jaunimas, Katalikų Bažnyčia, tyliosios mūsų motinos, slapčiomis pasirašinėjusios protesto laiškus TSKP CK…
Šeštajame Lietuvos valstybingumo dešimtmetyje nuaidėjo trys šūviai: Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Romo Kalantos auka ir režisieriaus Jono Jurašo „Barbora Radvilaitė“ Kauno dramos teatre.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (LKBK) buvo leidžiama 1972–1989 metais. Nors jos redaktorius dabartinis arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius buvo nuteistas 6,5 metų kalėjimo, visus 17 metų KGB neatrado Kronikos leidimo vietos ir bendradarbių.
Vienas iš slapstymo būdų: Kauno centre, K. Donelaičio gatvėje stovėjusiame namelyje, kuriame gyveno vienuolė vyresnioji sesuo a. a. Julija Kuodytė, buvo pogrindžio būstinė. Kadangi sesuo buvo dantistė, į jos namus nuolat vaikščiojo klientai, tad ten buvo įrengta Kronikos slėptuvė. Ir ne kur nors slaptoje vietoje, o tarp niekad nerakinamų laukinių ir išorinių durų. Ten po kilimėliu buvo įdubusi lenta, kur buvo padedama medžiaga, o S. Tamkevičius ją iš ten pasiimdavo. Slėptuvės KGB neaptiko net per kratą, nes tai buvo pernelyg akivaizdi vieta.
Neišdildomą žymę mūsų kartai paliko devyniolikmečio Romo Kalantos apsisprendimas. Su šūkiu už laisvą Lietuvą mirties vieta jis pasirinko Kauno muzikinio teatro sodelį. Kad išvengtų demonstracijų, komunistinė valdžia paankstino jo laidotuves, bet tai jau nieko nelėmė: per dvi dienas į gatves išėjo daugiau kaip 3 tūkstančiai demonstrantų, jiems malšinti buvo sutelkta 7 tūkst. jėgos struktūrų atstovų. Buvo suimti 402 asmenys, daugiausia studentai, po to išmesti iš aukštųjų mokyklų.
R. Kalantos tėvams 8 metus nebuvo leidžiama statyti paminklo ant sūnaus kapo…
Kaip kultūros iššūkis sovietizmui 1972 m. nuskambėjo Kauno dramos teatre Jono Jurašo režisuota „Barbora Radvilaitė“. Žiūrovai veržėsi žiūrėti pastatymo, bet viskas truko neilgai: spektaklis buvo „nuimtas“, J. Jurašas su šeima emigruoti iš Lietuvos.
1985–1987 metai atėjo Lietuvai kaip priešaušrio laikas. 1986 m. Kauno „Žalgiris“ iškovojo tarpžemyninio Viljamo Džonsono turnyro taurę. Tai aukščiausias klubinių komandų laimėjimas pasaulyje. Ir ką manote – sovietų televizija šią pergalę transliavo juodai-baltu formatu, kad tautiečiai nepamatytų, kiek trispalvių mūsų vėliavų iškėlė pergalės proga iš laisvojo pasaulio atvykę sirgaliai…
Krepšinio triumfas nesibaigė. 1985–1987 m. „Žalgiris“ 5 kartus nugalėjo prestižinę Sovietų sąjungos rinktinę CASK, surinktą iš visų tos valstybės respublikų. 1987 m. arenoje, talpinančioje 10 tūkst. žiūrovų, skambėjo „Ant kalno mūrai…“, aidėjo šūksniai „Lietuva!“, „Žalgiris!“. Bent du trečdaliai žiūrovų buvo lietuviai, ir mes laimėjom. CASK krepšininkų žmonos iš rūmų ėjo už nugarų slėpdamos puokštes gėlių, kurių nepelnė jų vyrai. Mums tada atrodė – laimėjom čia, laimėsim visada.
Mes laimėjom iš tiesų!
Po metų Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis. Jėga, nušlavusi veidmainystę, melą, atjautusi kankinių skausmus ir pervertusi visą gyvenseną.
Faktai:
1990 m. kovo 11 d.;
1991 m. sausio 13 d.;
Popiežiaus šv. Jono Pauliaus II vizitas į Lietuvą 1993 m.;
Lietuva priimta į Europos Sąjungą 2004 m.;
Lietuva įstojo į NATO 2005 m.;
Lietuva pirmininkavo ES tarybai 2011 m.
Per tuos laisvės metus mes pamatėme, kaip pasaulinio garso lakūnas Jurgis Kairys pralekia su lėktuvu po Kauno tiltu, kaip į Lietuvą atvyksta JAV prezidentas Georgas W. Bushas, kaip Kaune iškyla moderniausia Europoje „Žalgirio“ arena, kaip lietuvių raiteliai su pavargusiais žirgais pasiekia mūsų karalystės krantą – Juodąją jūrą, kaip Rūta Meilutytė nuskina pasaulio auksą… Tiek šviesių, pergalingų, laimingų valandų laukėme 50 sovietinių metų.
Pagalvokim: iš mūsų šimtmečio mums atėmė pusę laisvės, pusę kūrybos, pusę drąsos. Pusę gyvenimo. Ar ne nuostabu, kad ir tų degėsių pelenuose randame žibančias Laisvės kruopelytes, pasipriešinimo blyksnius, kantriai rusenančią viltį.
Kazys Starkevičius
