Mūsų kelias į Kovo 11-ąją

Tauta šituo keliu žengė pusę šimtmečio, neskaičiuodama skausmo, praradimų, kančių, iš kartos į kartą perduodama Laisvės siekį.
1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtas konstitucinis dokumentas – Nepriklausomybės deklaracija, skelbianti siekį atkurti laisvą, nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką.
Po kruvino sovietų susidorojimo su Vengrijos sukilėliais 1956 m. Vėlinių vakarą į senąsias miesto kapines Vytauto prospekte susirinko apie 10 tūkstančių žmonių. Žmonės pradėjo giedoti Tautos himną. Eisena patraukė Vytauto prospektu į Laisvės alėją. Prie Centrinio pašto juos pasitiko sovietų kareivių užtvara ir karinių automobilių rikiuotė. KGB tardė 150 studentų, dauguma jų buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų be teisės grįžti.
1972 m. pavasarį šaukdamas „Laisvę Lietuvai“ Kauno muzikinio teatro sodelyje susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Į gatves išėjo daugiau kaip 3 tūkstančiai demonstrantų, jiems malšinti buvo sutelkta 7 tūkst. sovietinių struktūrų atstovų. Buvo suimti 402 asmenys, daugiausia studentai, po to išmesti iš aukštųjų mokyklų.
1972–1989 metais buvo leidžiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Nors jos redaktorius dabartinis arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius buvo nuteistas 6,5 metų kalėjimo, visus 17 metų KGB neatrado Kronikos leidimo vietos ir bendradarbių. Drąsūs disidentai žinias apie katalikų persekiojimą perduodavo į laisvąjį pasaulį, jos pasiekė visų demokratinių valstybių vadovus.
Laisvės siekis brendo disidentų Antano Terlecko, kun. Juliaus Sasnausko, ses. Nijolės Sadūnaitės, Petro Plumpos pastangomis. Į antisovietizmo gretas ėjo inteligentija, akademinė šviesuomenė – brendo Sąjūdis, neįtikėtinu būdu suvienijęs skirtingo amžiaus, patirties, socialinio lygmens žmones. Mitingas Vingio parke, Sąjūdžio suvažiavimas buvo lyg laipteliai į Laisvę.
Lietuva pirmoji iš vadinamojo Rytų bloko šalių pasauliui parodė kelią į nepriklausomybę. 1988 m. vasarą trispalvė suplevėsavo Sąjūdžio ir kituose renginiuose. 1988 m. spalio 7 d. ji pirmą kartą po karo buvo iškelta Gedimino pilies bokšte kaip svarbus tautos istorinis simbolis, o 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba, spaudžiama visuomenės, buvo priversta suteikti jai valstybės vėliavos statusą.
1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą jau I ture iš 133 deputatų buvo išrinkti 96 Sąjūdžio atstovai. Jų siekis buvo atkurti nepriklausomą Lietuvą.
1990 m. kovo 11 d. 22.30 val. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, 124 deputatams balsavus už ir 6 susilaikius, priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Už šį aktą balsavo 124 deputatai, susilaikė 6. Kaip paskaičiavo istorikai, į laisvę Tėvynė ėjo 18 153 dienas…
Kovo 11-oji buvo ne tik mūsų valstybės atkūrimo diena, ji buvo starto šūvis pavergtų tautų išsivadavimo pavasariui. Po 50 metų nelaisvės griuvo spygliuota užtvara, krauju ir ašaromis veržusi milijonus Rytų europiečių. Toks buvo naujosios Europos pavasario ženklas.
Kazys Starkevičius