Trys Lietuvos slenksčiai

Liepos 6-ąją iškilmingai minime Valstybės dieną, šiemet – 765 metų sukaktį, kai pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi buvo karūnuotas valdovas Mindaugas.

 

Bėgo amžiai, ir visi vėlesni Lietuvos kunigaikščiai siekė karūnos, bet istorinės aplinkybės ir valdovų pasirinkimai lėmė, kad jis liko vienintelis. Kaip skelbia istorijos tyrinėtojai, specialiai iškilmėms sumūrytoje Vilniaus katedroje 1253 liepą Mindaugas kartu su karaliene Morta nulenkė galvas priimti Popiežiaus atsiųstas karūnas. Tai buvo ne tik garbės ir įtakos ženklas – tai buvo Lietuvos valstybės pripažinimas lygiateise Europos bendrijos nare. Dešimčiai metų, iki karaliaus Mindaugo nužudymo 1263-iaisiais, šalyje vyravo taika, kurios nedrumstė svetimšalių puldinėjimai.
Karūnos kelias į Lietuvą ėjo per krikštą. Nuolat kariaujanti, susiskaldžiusi ir nesukūrusi vieningos tautos valstybė tada galėjo išnykti amžiams. Mindaugas buvo diplomatas, ir net anaiptol nepalankūs vokiečių metraščiai vadina jį „išmintinguoju“. Jis užmezgė ryšius su Volynės kunigaikštyste, Vokiečių ordinu, Popiežiumi.
Kai valdovas 1251 m. apsikrikštijo, Lietuvą Popiežius Inocentas IV paskelbė Katalikiška Lietuvos karalyste. Ligi karūnos tebuvo žingsnis…
Tačiau svarbiausia ne vien tai. Mindaugo krikštas buvo siekis ryšių ne su Rytais, o su Vakarais. Popiežiaus bulė užtikrino Lietuvos suverenumą tarptautiniu lygiu. Įžvalgusis karalius jau matė, kad stačiatikių valdomi Rytai – Bizantija, Konstantinopolis – artėja prie saulėlydžio, vis labiau spaudžiami turkų. O Vakarai buvo galia, veržliai kurianti kultūrą, gebanti mobilizuoti karo pajėgas, vienijama bendro tikėjimo ir pažangos siekių.
Ką mums primena netgi fragmentiška Mindaugo laikų ir jo pažiūrų apžvalga? Kokias mintis kelia beveik aštuonių šimtmečių senumo įvykiai?
Pirmiausia – senąsias Lietuvos europietiškumo šaknis. Negalime lyginti XIII ir XXI amžiaus istorinių aplinkybių, tačiau ir tada, ir šiandien mūsų valstybė rinkosi vienintelį teisingą kelią – europinę integraciją. Rytai diplomatijos kodekso, garbės žodžio nesilaikė ir prieš šimtmečius, nepaiso to ir dabar. O kelias į Vakarus buvo vienas – pripažinti katalikiškąsias vertybes, vienytis kuriant pilietines visuomenes, ginti ne tik teritorijas, bet ir savo pažiūras.
Pasaulio žemėlapyje Mindaugo laikais dar nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, daugelio šiandieninių Europos valstybių. Jos vėliau už mus perėmė Vakarų vertybes, tapdamos pažangos ir stabilumo tvirtovėmis. Lietuva jau buvo. Deja, neilgam.
Gražiai prasidėjusią valstybės istoriją ilgiems laikams suniokojo vidaus intrigos, sąmokslai, kruvinos kovos dėl valdžios. Mindaugas ir jo vaikai buvo išžudyti, Katedra nugriauta (tik prieš kelis dešimtmečius rasti jos likučiai dabartinės Vilniaus arkikatedros požemiuose), atgijo pagonybės pranašai. Kai pažvelgi į lėtai besisukantį istorijos ratą, nejučia kyla paralelės su žymiausiomis Lietuvos istorijos datomis, o kartais – ir su šiandiena.
Negalime tiesmukai lyginti trijų didžiausių mūsų švenčių: Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir Liepos 6-osios. Kitas pasaulis, kitos aplinkybės. Tačiau visos jos yra tarsi trys Lietuvos slenksčiai: iš Rytų į Vakarus, iš priespaudos, persekiojimo – į suverenumą, iš tamsos – į šviesą.
Tokioje šviesoje, kokia šiandien lydi mūsų žingsnius, valstybė dar niekada negyveno. Kasdieniai padejavimai, aštresni apsimėtymai piktais žodžiais, perdėtas pesimizmas ir aimanos, netgi siekis atkurti valstybinę pagonybę tėra vaikiškos ligos, kurių vis nenori išsigydyti dalis bendrapiliečių. Nenusiminkim, suaugsim – pasveiksim.
Rugsėjį su gerąja žinia į Lietuvą atvyksta Popiežius Pranciškus, antrasis Ganytojas per pora atkurtos valstybės dešimtmečių. Vėjo greičiu per laisvus Baltijos kraštus nuvilnijo didžiausio mūsų saugumo garanto NATO karinės pratybos. Mūsų šalį renkasi žymiausi pasaulio investuotojai, mūsų balsas girdimas įtakingiausių valstybių sostinėse.
Žinoma, daug kas ir mums patiems šiandien galbūt atrodytų kitaip, jei Lietuvos karūna būtų likusi ne tolimos praeities, o gyvenimo realija. Tačiau istorijos nepakeisi. Šiandienos valstybę kuriame patys, ir nuoširdžiai linkiu, kad ta mūsų kūryba būtų pozityvi, drąsi ir atsakinga. Mes tai galime. Mes visi juk to norime.
                                                                                                                                Kazys Starkevičius