Valstybės pamatuose kertinis akmuo – kaimo žmogus

Valstybės dieną LRT radijo laidoje „Gimtoji žemė“ kalbėjo Kazys STARKEVIČIUS. Klausytojams jį žurnalistė Rima JAKUTYTĖ pristatė kaip politiką, penktos kartos ūkininką, studijavusį istoriją ir teisę, buvusį žemės ūkio ministrą, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotoją, Šeimos ūkininkų sąjungos įkūrėją, trijų vaikų tėvą.
– Prisistatykite, kas Jums iš šių titulų, pareigų, pasiekimų brangiausia?
– Brangiausias man tėvų duotas vardas – Kazys, Kazimieras, nes šis vardas mūsų giminėje kartojamas jau gerus šimtą metų. Mano a. a. tėvelis Kazimieras, gimęs 1907 m., iškentęs du karus, kolūkinę santvarką, deja, nesulaukė Nepriklausomybės.
Didžiuojuosi, kad kai gimiau 1956 metais, nors šventi vardai tada oficialiai nebuvo toleruojami, tačiau šeimos tradicija tęsėsi. Ir mano sūnus – Kazimieras. Tai tvirčiausias mūsų šeimos pagrindas.
– O iš tų mano išvardintų titulų kuris arčiausiai „prie dūšios“?
– Ūkininkas, Šeimos ūkininkų sąjungos įkūrėjas.
Apie 1960-uosius iš Sibiro grįžo močiutė, tėvelis su broliu važiavo ją iš ten tiesiog pagrobt. Kolūkinė santvarka tiesiog perėjo per mūsų šeimą.
Nuo mažiuko, norint išgyvent, nes mūsų šeima buvo gausi ir didelė, reikėjo tikrai labai daug dirbt ir kolūky, ir sodybiniame sklype. Pakaunėj tuo metu buvo laikomos vadinamosios nelegalios karvės. Laikyt buvo galima vieną, mes turėjome tris. Slėpėm, ganėm IV forto teritorijoje. Tuo metu jį valdė sovietų kariškiai. Mus įleisdavo, brolis slapta važiuodavo jų melžt. Po to taip susiklostė, kad brolis žuvo…
Aš užsibrėžiau tikslą, kad privalau atstatyti iki 1940 m. Starkevičių turėtą ūkį, ir tas ūkis turi tapti stipresnis negu buvo.
Tokius ūkius pirmąkart pamačiau atkūrus Nepriklausomybę išvažiavęs į Vakarus – Skandinaviją, Vokietiją. Galvoju, kad šiandien tai jau pasiekiau, bet tam reikėjo gerų 15–20 metų po valstybės atkūrimo, kad galėtum šiek tiek lengviau atsikvėpti.
Prisimenu anuos laikus, kai 1962 metais kolūkiečiai gaudavo 8 rublius pensijos, po to pakėlė iki 12 rublių. Buvo neįmanoma iš tokių pinigų išgyvent.
– Bet žmonės išgyvendavo…
– Išgyvendavo, nes dirbdavo visi, nuo mažo iki seno. O šiandien? Man keista – kaimų sodybose išlikę tvarteliai, bet daugelis jų tušti. Nerasi avies, vištų, nėra prie namų nė bulvių sklypelio. Anksčiau po langais vietoj gėlių daržovės augindavo, kad tik būtų ką valgyti.
– Grįžkim į Jūsų ūkį. Kelinta Starkevičių karta jau ūkininkauja?
– Aš – penktoji karta, sūnus bus jau šeštoji. Iš tėvų pasakojimų prisimenu, kaip prieš karą augindavo eksportui bekonus. Buvo labai griežta kontrolė, tikrindavo, jei sveria daugiau kaip 100 kilogramų – mažesnė kaina. Aukšti kokybės reikalavimai, bet Lietuva tuo metu užaugindavo 2,5 milijono bekonų kasmet.
Tėvų ūkyje dirbo ir samdomi žmonės. Ūkis nebuvo didelis, arti 30 hektarų, bet žinant, kad viską reikėjo apdirbti su arkliais, lengva nebuvo. Ūkis buvo stiprus, užtat teko ir Sibirą patirt.
– Esate baigęs istorijos, teisės mokslus, vadinasi, jaunystėje negalvojot susiet gyvenimą su žemės ūkiu. Žinoma, apie ūkininkavimą sovietiniais laikais ir galvot nebuvo ko.
– Tėvai labai protingai galvojo, jų tikslas buvo, kad visi vaikai baigtų aukštuosius mokslus. Turėjau dvi seseris ir brolį, ūkininko dalia tikriausiai būtų tekusi jam, jis buvo veterinarijos gydytojas. Deja, kai jis žuvo, man teko norom nenorom pajaust visą tą Pakaunės žemės dalijimo sistemą. Turiu tokius, galima sakyti, istorinius dokumentus, kai rašiau ir tuometinei Vyriausybei, kad ne toks turėtų būti žemės reformos kelias. Pirmiausia turėjo inventorizuoti visą žemę, vadinamuosius trihektarius duoti buvusių dvarų valdose, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko: vadinamasis valstiečių ūkis „užlipo“ ant savininkų žemių.
Imdamasis ūkininkavimo mąsčiau: nuo mažiuko moku visus ūkio darbus – ir karves melžt, ir šienaut, ir viską su tų laikų padargais puikiai dirbt.
– O dabar sakykit, koks yra tas šiandieninis Starkevičių ūkis? Kaip jis keitėsi, kokios specializacijos buvo, kokie buvo tų pokyčių motyvai?
– Nuosavos žemės – kurią paveldėjau iš tėvų ir šiek tiek nusipirkau – turiu apie 100 hektarų ir dar apie 300 ha nuomoju, tačiau Pakaunėje labai sunku ūkininkauti, nes miestas plečiasi, vyksta statybos. Tai kelia konfliktą tarp kaimo ir miesto.
– Ar neišvarys Jūsų?
– Ateityje gali būti, kad pasitrauksim. Tačiau man imponuoja vokiečių pavyzdys: kaimo sodyboje perki maistą, apžiūri gyvulius. Pats ūkis miestelio viduryje. Klausiu, kaip jie čia išgyvena. Sako, pasižiūrėk, mano namas statytas 1836 metais, visi aplink kūrėsi vėliau, jiems tiko tokia aplinka. Ir ten tokio konflikto kaip pas mus nėra.
Apie mūsų šeimos ūkį ką galiu pasakyt – turėjome kelias karves, jas melžėme rankomis, dėl pieno realizavimo problemų nebuvo, čia pat Kaunas, parduodavom iš namų. Kai dirbau kitą darbą, teko gyvulių atsisakyt, tačiau dabar didžiuojuosi, kad sugrįžau į mėsinę gyvulininkystę.
– Bet kodėl tiek mažai nuosavos žemės? Žemės ūkio ministras, politikas – turbūt buvo lengviau jos įsigyti negu paprastam ūkininkui?
– Labai trukdo dabartinis ūkininkų puolimas. Tačiau galiu pasakyt, kad šeima ir iš tokio dydžio ūkio gali gyventi oriai. Norėčiau, kad visi Lietuvos ūkininkai taip gyventų.
Aišku, problemų yra, bet ir dirbdamas Šeimos ūkininkų sąjungoje, ir politikoje visą laiką stengiausi žmonėms suteikti viltį, padėt, svarbiausia – padėt.
Dirbdamas ministru jokiose paramose nedalyvavau, pirmąją gavau tik 2015 metais, ir tai iš antro karto.
– Bet Jūsų ūkiui turbūt negalėtume priskirti šeimos ūkio statuso?
– Dirba iš tikrųjų visa šeima, ir sūnus jau užaugo. Dukros braškes augino, nes noras važiuot užsienyje rinkti braškių buvo lengvai užbaigtas: sakau, mergaitės, sodinam patys, parduosim, nusipirksit sukneles išleistuvėms. Sūnus dabar irgi daug padeda. Taip, turime tris samdomus darbuotojus, anksčiau turėjome vieną.
– Buvote žemės ūkio ministras. Ar ūkininkavimas Jums padėjo šiame poste, ar daugiau buvo kliūtis?
– Tik ūkininkavimas man ir padėjo. Praėjęs visus kelius nuo 1990 metų puikiai supratau, mačiau ir sovietinius laikus, išgyvenau visa, ką ir kiti ūkininkai. Ir mano pirmi žingsniai tapus ministru buvo paramos supaprastinimas. Tada buvo ekonominė krizė, ir reikėjo, kad ūkininkas paramą gautų skaidriai. Supaprastintu paramos būdu pasinaudojusių gavėjų skaičius išaugo nuo 2000 iki 20 000.
Nuvažiuoju dabar į bet kurį Lietuvos kaimą, ir visi žmonės prisimena, ką davė tas supaprastinimas.
– Žemdirbiai Jus prisimena, ko gero, dar ir šiandien ministru pavadina.
– Taip, bet aš visada atsakau, kad mano vardas – Kazimieras.
Ir dar vienas prisiminimas – šiferinių stogų keitimo programa. Ji taip pat buvo supaprastinta, ir su 50 proc. parama ūkininkai galėjo pasikeisti stogus. Tačiau šiai programai labiausiai trukdė statybų sektoriaus lobistai, kurie norėjo padaryt ją sudėtingą, nes tada reikėtų ruošti projektus, juos derinti, duoti uždirbti verslo kompanijoms.
Dirbant ministru manęs labiausiai nemėgo konsultacinės firmos, nes aš tvirtinau, kad ūkininkui reikia tik profesionalios, realios konsultacijos. Jei jis nori nusipirkti traktorių, tai pats išsirinks geriau už bet kokį konsultantą. Todėl buvo įvesta netgi tokia sistema, kad galėjai nusipirkt sau reikalingą techniką, o po to susiforminti dokumentus. Taip ir kaina sumažėdavo, ir tiekėjai net nežinodavo, perka žmogus už paramą ar savo lėšomis.
Manau, kad gera buvo sistema, aš ja didžiuojuosi.
– Grįžkim dar prie Jūsų įsteigtos Šeimos ūkininkų sąjungos. Praėjo beveik 20 metų, kai sąjunga įkurta, bet ji Jūsų lūkesčių turbūt netenkina?
– Šiandien aš šiek tiek nusivylęs, nes sąjungos atstovavimas pasidarė tarsi uždaras klubas. Kai 2004 m. buvau išrinktas į Seimą, atsisakiau pareigų, buvo išrinktas kitas vadovas. Dabar matau, kad per ilgas buvimas pareigose nėra gerai. Turi būti dinamika, lyderių kaita.
Nuolat dainuojama ta pati daina, kad smulkiesiems ūkiams neskiriama parama, tačiau iš tiesų buvo specialios programos, netgi ir dabar yra. Smulkiesiems ūkininkams reikia padėti, kad jie dalyvautų programose. Aišku, atsirado šiek tiek permainų, pirmųjų hektarų išmokos galbūt galėjo būti mažesnės, tačiau kad ūkininkas galėtų įsigyti gamybos priemonių, deja, dabar paramos nėra. Bet ir pati sąjunga abejinga – štai buvo diskusija dėl paramos didiesiems ir mažiesiems ūkininkams, ir nė vienas Šeimos ūkininkų sąjungos atstovas joje nedalyvavo. Susirinko didieji, ir man teko jiems priminti, kad yra ir smulkių ūkių.
– Kalbamės Valstybės dieną. Ir vertinant šiandieninę žemės ūkio politiką, priimamus arba nepriimamus sprendimus, matant, girdint ir dalies visuomenės požiūrį į žemdirbį kyla toks negeras klausimas – ar mūsų valstybei reikalingas žemdirbys?
– Taip, man tikrai liūdna, kada kai kurie ekonomistai (taip save įvardijantys) priešina miestą ir kaimą, pateikia neteisingus skaičius, paima ūkio – nesvarbu, kokio dydžio – apyvartą ir sako: „Štai, žiūrėkit, kiek jis mažai mokesčių sumokėjo“. O ten tik apyvartinės lėšos…
Niekas neklausia, kiek jis prakaito išliejo, kiek jis užaugino. Bet paimama bendra suma, ir tada neišprusęs, ekonominių sąvokų nežinantis klausytojas ar skaitytojas tiesmukai supranta, kad ūkininkų situacija labai puiki, tiesiog nuostabi, pinigai tik ir byra, o jie dar skundžiasi. Šiuo atveju labai skaudu, kai parašoma, kad bedarbis moka daugiau mokesčių negu ūkininkas. Tai labai nesąžininga.
– Atsiprašau, kursto ne tik žiniasklaidos priemonės… Štai viena Jūsų kolegė, Seimo narė, pareiškė, kad Lietuvos žemdirbiai yra labiausiai privilegijuoti Europos Sąjungoje, o ji karvių nemelš, nes darbą dirba. O karves melžti tai ne darbas?
Arba vienas ministrės patarėjas pareiškė, kad nebūtinai visiems dirbantiems žemės ūkyje reikia mokėti rašyti, ir esą žemdirbių visuomenėje mokančių rašyti yra tiktai vienetai…
Ką tai reiškia? Juk taip kalba valstybės atstovai, valstybės patikėtiniai.
Užtat ir klausiu, ar valstybei reikalingas žemdirbys ir kodėl jis menkinamas?
– Aš galvoju, gerai, kad šia tema mes kalbame Valstybės dieną. Mes turim atsitokėti, politikai – neieškoti pigių dividendų, kas skambiau pasakys frazę, o įsigilinti į problemą.
Ekonomistai turėtų pažiūrėti, kiek mes sukuriame pridedamosios vertės, o kad užimtumas kaime yra stabilus, tai pabrėžia ir Europos Sąjunga.
Tačiau politikams labai trūksta pagarbos, nors šioje Seimo kadencijoje daugiausia kaimo atstovų.
– Tačiau kaip galima žemdirbių visuomenę vadinti neišprususia, neraštinga, kai jie dirba su pačia moderniausia technika?
– Taip, jei pasižiūrėsim, tai pačios naujausios technologijos tapo kaimo tikrove. Arba deklaravimas – 2010 metais atsisakėme popierinių deklaracijų, perėjome prie elektroninių. Laukų plotus tikrina palydovų perduodama informacija.
– Gerbiamas Kazy, dėl ko Jums, kaip politikui ir ūkininkui, labiausiai skaudu?
– Skaudu, kad bandoma sumenkinti ūkininkų darbą, jie yra tarsi nematomi, prisimenami tik prieš rinkimus. Bet aš vis tiek gyvenu optimizmu. Lietuva gyva, skamba Dainų šventė – kiek daug joje kolektyvų iš kaimų, ir tikrai turime kuo džiaugtis.
– Kas Jums asmeniškai yra Liepos 6-oji?
– Man tai tvirtos valstybės pamatas, o kaimo žmogus šiame pamate visada buvo kertinis akmuo.
– Koks bus politiko, ūkininko Kazio Starkevičiaus ir jo šeimos šis ilgasis savaitgalis?
– Tradiciškai išsikepame kepsniukų, aš pats moku juos paruošti, iš šiltnamio atsinešame agurkų, šiemet gal jau bus ir pomidorų. Ir susėdame šeima savo sodyboje, pasidžiaugiame tuo, ką pasiekėme, ką gamta dovanoja. O ji nieko neduos, jei jos nemylėsi…
– Ačiū Jums, kad Valstybės dieną atvykote į „Gimtosios žemės“ laidą, ir gražios Jums šventės.
Parengta pagal LRT radijo įrašą