Teprimena juodasis kaspinas…

  1939 m. rugpjūčio 23 dieną Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas ir SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasirašė abiejų šalių nepuolimo paktą, kuris panaikino Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, nepriklausomybę. Papildomuose slaptuose protokoluose Estija ir Latvija buvo priskirtos SSRS, o Lietuva palikta Vokietijai. Rugsėjo 28 d. Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris pasirašė antrąjį Vidurio Europos padalijimo aktą, pagal kurį Lietuva atiduota SSRS.
  Kremlius beveik iki SSRS žlugimo neigė, kad V. Molotovas ir Stalinas gėrė šampaną su Trečiojo reicho užsienio reikalų ministru J. Ribentropu, kai visi trys, gavę Hitlerio palaiminimą, ištrynė Baltijos šalis iš Europos žemėlapio. V. Molotovą, kuris paskutiniaisiais gyvenimo metais 140 kartų kalbėjosi su rusų rašytoju Feliksu Čiujevu, ištikdavo staigūs ilgi amnezijos (atminties aptemimo) priepuoliai, kai rašytojas paklausdavo, kaip V. Molotovas, Stalino įgaliotas, 1939 m. rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. prekiavo su Hitleriu Lietuvos žemėmis.
Maršalas Hermanas Geringas, vienas artimiausių A. Hitlerio bendražygių, šoko iš džiaugsmo sužinojęs, jog pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis.
Pasak Nikitos Chruščiovo, J. Stalinas tuo tiesiog puikavosi. Jis esą vaikščiojo užrietęs nosį ir kalbėjo: „Apmoviau Hitlerį, apmoviau Hitlerį“.
  Molotovo–Ribentropo paktas užtikrino Vokietijai, kad Sovietų Sąjunga negins Lenkijos, kurią Vokietija ruošėsi pulti, o slaptaisiais protokolais buvo pasidalinta įtakos sferomis, ir Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą. Prieš pat prasidedant Vokietijos–Lenkijos karui vokiečiai pasiūlė lietuviams kariauti kartu ir atsiimti Vilniaus kraštą. Taip Lietuva buvo viliojama įsitraukti į sąjungą su Vokietija ir patekti į jos įtakos sferą (kaip numatyta pakto slaptuosiuose protokoluose). Visgi Lietuva paskelbė neutralitetą ir Lenkijos nepuolė. Kadangi Lietuva atsisakė susisieti su Vokietija, o ir Stalinas norėjo gauti Lietuvą, tai Lenkijai jau beveik kapituliavus, rugsėjo 28 d., Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė Sienos ir draugystės sutartį (likvidavus Lenkiją abi valstybės turėjo bendrą sieną) ir dar kartą pasidalijo įtakos sferomis. Taip Lietuva buvo atiduota Sovietų Sąjungos įtakai mainais į dalį Lenkijos teritorijos.
Istorikas negali kelti klausimo „kas būtų buvę, jei…“. Bet paspėliokim šį kartą, kokios būtų pasekmės, Lietuvai patekus Vokietijos įtakon. Be abejonės, mūsų vyrai būtų pašaukti reicho tarnybon – tiek į Vermachtą, tiek į civilines struktūras. Koncentracijos stovyklų kūrimas būtų prasidėjęs daug anksčiau, žmonių naikinimas jose būtų įgavęs didesnį mastą.
Kiek Lenkijai priklausiusios teritorijos būtų leista atsikovoti Lietuvai – sunku spręsti, kokia kaina – juo labiau.
Ir galiausiai esminis, vaizduotę jaudinantis klausimas: Vokietija karą vis tiek būtų pralaimėjusi. Kas po to? Valstybes, kurias Miuncheno ir Molotovo-Ribentropo paktais buvo užvaldžiusi Hitlerio „diplomatija“, Sovietų Sąjunga įjungė į vadinamąjį socialistinį bloką, vėliau – į karinį Varšuvos junginį. Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija, kurį laiką ir Austrija buvo SSRS satelitai, tačiau išliko valstybėmis. Jos palyginti su okupuota Lietuva buvo sąlygiškai laisvesnės, turėjo daugiau kultūros, tikėjimo, judėjimo laisvės. Trėmimų mastai nepalyginami, kolektyvizacijos žaizdos ne tokios gilios. Jų sūnūs negrįždavo iš Afganistano cinkuotuose karstuose, o pramonės išsivystymas, mokslas toli lenkė Sovietų Sąjungą.
Tiesa, ir šias šalis valdė komunistiniai režimai, disidentai sėdėjo kalėjimuose, bet Lenkija galėjo pasauliui dovanoti šv. Popiežių Joną Paulių II. Mūsų kunigai ir vyskupai tuo metu kalėjo lageriuose, kentėjo tremtyje.
Niekas neatsakys į klausimą „kas būtų buvę“, nes istorija praeities pataisų nepripažįsta.
Priverstinę savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą 1939 m. spalio 10 d. įgalioti savo vyriausybių pasirašė Juozas Urbšys ir V. Molotovas. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado Sovietų Sąjungos kariuomenės garnizonai Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje, iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai. Faktiškai tai reiškė Lietuvos neutralumo ir nepriklausomybės praradimą, nes šalis negalėjo vykdyti savarankiškos užsienio politikos.
Pabrėžtina – gruodžio 13 d. Lietuvos (kaip ir Latvijos bei Estijos) atstovas Tautų Sąjungoje nebalsavo už Sovietų Sąjungos pašalinimą iš organizacijos dėl šios valstybės agresijos prieš Suomiją. Taigi mūsų valstybė dar prieš tapdama SSRS nare jau važiavo Maskvos bėgiais.
Nacizmo idėja, nacizmo bacila Vokietijoje yra įveikta. Pronacistiška partija rinkimuose laimi ne daugiau kaip 1 proc. balsų. Tuo tarpu Rusijoje 62 proc. rusų, jų pačių skaičiavimu, serga stalinizmo nostalgija, jie trokšta naujo Stalino, trokšta naujų pergalių ir jų negąsdina milijonai naujų aukų.
Juodas kaspinas prie mūsų trispalvės turėtų daug ką priminti tiems, kas praeities tragediją mėgina ištrinti iš savo ir kitų atminties.
                                                                                                 Kazys Starkevičius