Sakykime tiesą – švietimui pinigų yra. Tik ne ten jų reikia ieškoti

Lygiai tris savaites Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) praleidusiems mokytojams trečiadienį surengtos išleistuvės namo, o nuo penktadienio Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) pranešė stabdanti streiką. Pasak profsąjungos vadovo A. Navicko, per Kalėdas streikuoti neverta, o paskui bus matyti.

Mokytojų streikas atskleidė, kas vyksta šioje sistemoje. Ir paaiškėjo, kad Lietuva pakankamai gerai finansuoja švietimą.

Ekonomistas Nerijus Mačiulis pateikė tokius skaičius: Lietuva skiria 5,2 proc. BVP, vadinasi, puse procento daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Ne visos sritys tuo gali pasidžiaugti. Negana to, mes finansuojame vienu procentu daugiau nei turtinga Vokietija. Tačiau pažiūrėję į mokytojų atlyginimus matome, kad jie tikrai maži. Kur dingsta mokytojų pinigai?

Pasirodo, kad pradinėse klasėse Lietuvoje vienam mokytojui tenka 10,47 mokinio. Palyginimui: Prancūzijoje – 19,44, Šveicarijoje – 15,53, Suomijoje – 13,32.

Mokyklose dirba apie 30 tūkst. mokytojų, tačiau beveik 22 tūkst. darbuotojų – ne pedagogai. Kas jie tokie? Ką jie veikia? Kaip prisideda prie mokymo kokybės gerinimo?

Pinigai kažkur plaukia, bet ne mokytojams, ne tam, kad būtų užtikrinta mokymo kokybė. Juk pagal tarptautinius pasiekimų rezultatus mūsų mokiniai yra toli gale.

Tokiai sistemai galima skirti kiek tik nori pinigų, vis tiek mokytojų atlyginimai kils pamažu. Tad reikia ne ieškoti pinigų biudžete, o tartis su bendruomenėmis dėl mokyklų tinklo optimizavimo. Juk gyventojų, o taip pat ir vaikų, mažėja.

Eidami į valdžią žalieji valstiečiai žadėjo, kad neuždarys nė vienos mokyklos. Rezultatus matome. Ne vienoje kaimo ar miestelio mokykloje personalo daugiau negu mokinių. Kai kurie pedagogai dirba dviejose–trijose mokyklose, tačiau „aptarnaujantieji“ laikosi įsitvėrę savo etatų, kaip ir juos globojantys direktoriai.

Ko galime tikėtis, jei fiziką dėsto buvęs elektrikas, o lietuvių kalbą ir literatūrą – pensijos sulaukęs istorikas?

Iš kur tada paimti pinigų pedagogų atlyginimų didinimui?

Iš vidinių rezervų.

Vyriausybės vadovas S. Skvernelis, su švietimo profsąjungų atstovais aptaręs, kiek lėšų iš kitų metų biudžeto bus skiriama švietimo darbuotojams, pareiškė, kad mokytojai kitais metais gali tikėtis kiek didesnio užmokesčio pirmiausia dėl pasikeisiančios mokesčių tvarkos. Vis dėlto premjeras priduria, kad dar didesnius atlyginimus pedagogams ir dėstytojams bus galima mokėti tada, kai bus sutvarkytas jų darbo krūvis ir pagerės mokinių rezultatai. Tai neabejotinai neatsakinga pozicija.

Buvęs KTU gimnazijos vadovas B. Burgis sako, kad tai, kas vyksta mokyklose, niekaip neatsispindi Nacionalinio egzaminų centro rezultatuose. Todėl vieną kartą reikėtų atsipeikėti ir sąžiningai įvertinti, kas dedasi mokyklose nuo pirmos klasės. Reikia keisti viską – pradedant mokymo planais, programomis, ir baigiant tais, kurie to moko. Švietimui skiriamos milžiniškos lėšos, todėl pirmiausia reikia pažiūrėti, kur jos nukeliauja.

Ministerijos patalpų užėmimas jokio visuotinio (ne tik mokytojų) rezonanso nesukėlė. Atvirkščiai – piktinosi ir moksleivių tėvai, ir nestreikuojantys pedagogai. Dabar mūsų šalis keistai atrodo kitų valstybių gyventojams: pro langus sulipę ministerijos „okupantai“ čia gyveno tris savaites. Ir išsikraustė pareikšdami, kad jeigu ką, vėl sugrįš…

Vyriausybė vengė ne tik dialogo, bet ir konkrečių, ekonominiais skaičiavimais pagrįstų sprendimų. Ir dabartiniai jos ir „streikininkų“ susitarimai nekelia pasitikėjimo.

Vienu mostu atlyginimų negalima padvigubinti. Pirma reikia rasti, iš kur paimti pinigų. Jokiu būdu negalima švietimui skirti lėšų kitų profesijų žmonių sąskaita. Lėšų švietimo sistemoje yra pakankamai.

Ar mokytojų streikas duos apčiuopiamų rezultatų? Rezultatas bus, bet jis didelio džiaugsmo nesukels, didelių permainų mokytojai nepajus. Niekas iš esmės nepasikeis, kol nebus atlikta objektyvi mokytojų atestacija, kol nebus sutvarkytas mokyklų tinklas, kol nebus normalizuotas moksleivių skaičius klasėse, kol politikai, nuvykę į apygardas nedalins populistinių pažadų, kandidatai į merus nenorės tik laimėti rinkimus, bet galvos, kas bus po rinkimų.

Mokytojo profesija bus prestižinė tada, kai į mokyklas ateis tik pasirengę dirbti ir suinteresuoti uždirbti (ne gauti!) žmonės. Tokie, kuriais gėrėsis maži ir dideli. Gal iki 2025 metų ir galime priartėti prie tos svajonės?

                                                                       Kazys Starkevičius