Ant antrojo šimtmečio slenksčio

Žengiame į antrąjį savo valstybės šimtmetį. Jo pradžia paženklinta pirmojo kario savanorio Povilo Lukšio žūtimi kovose su bolševikais. 33-jų metų kėdainiškis Tėvynei pašaukus išėjo ginklu apginti 1918-aisiais pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės aktą, Kėdainių apylinkėse surinko savanorių būrį ir atvedė į Kėdainius. 1919-ųjų vasario 8-ąją, atlikdamas karinę užduotį Kėdainių rajone, Taučiūnuose, šis vyras krito nuo bolševikų kulkos. Jo žūties vietoje tarpukario Lietuvoje iškilo paminklas, kurį sovietmečio kompartijos veikėjai buvo nuvertę, o laisvos Lietuvos laikais jis vėl atstatytas.

Prie paminklo savanoriui P. Lukšiui

1919-aisiais reikėjo įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, ir tūkstančiai jaunų vyrų, ligšiol ir ginklo rankose neturėję kaimo vaikinai, išėjo į karo laukus. Jų auka buvo verta laisvės, kurią atkurta Lietuva skaudžiai prarado 1941-aisiais. Sovietų, nacių, vėl sovietų okupacija nenuslopino laisvės troškimo, ir pokario metais į miškus vėl išėjo tūkstančiai. Jų kova ir kančia yra mūsų istorinis pasididžiavimas, kokio nerasime nė vienoje sovietų okupuotoje valstybėje.

Vasario 16-ąją minime ir Lietuvos laisvės kovos Nepriklausomybės deklaraciją, prieš 70 metų Lietuvos partizanų vadų pasirašytą suvažiavime Minaičiuose.

Šiemet pagerbiame ir suvažiavimo vadovo, generolo Jono Žemaičio-Vytauto 110-ąsias gimimo metines, 2019-ieji paskelbti jo metais. Kartu su visų Lietuvos partizanų apygardų vadais – studentais, mokytojais – humanitarinių profesijų atstovais J. Žemaitis-Vytautas parengė deklaracija pavadintą būsimąją Konstituciją, ryškiai nurodančią, kokia bus Lietuva, atgavusi laisvę.

J. Žemaitis-Vytautas su tėvai ir artimaisiais 1939 m.

Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs deklaraciją. Ją įgyvendinti paliko mums, jau trečią dešimtmetį kuriantiems tai, ką numatė kovos vyrai Minaičiuose: „valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika, suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai, Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais,demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę“.

Simboliška, kad deklaracijos jubiliejus minimas kaip tik tais metais, kai turėsime net trejus rinkimus. Ar pro populizmo ir savimeilės ūkanas įskaitysime testamentinius Laisvės kovotojų priesakus?

Labai lengva šventės proga kalbėti didingais žodžiais, o jau rytoj gyventi ir elgtis priešingai. Deja, tos veidmainystės atsikratyti ne visiems pavyksta.

Kas yra mūsų ramstis šiandieninėje Lietuvos valstybės kūryboje? Krikščioniškos vertybės ir sąžinė. Ištikimybė savo Tėvynei ir drąsus žodžio laikymasis. To nuoširdžiai noriu palinkėti šventės proga ne tik kolegoms politikams, bet visiems žmonėms. Peržvelkime valstybės, savo aplinkos žmonių, savo šeimos istoriją ir raskime drąsos švęsti Laisvę. Ne formaliai, o iš visos širdies.

                                                                                                                 Kazys Starkevičius