1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė tai, ko buvo ilgėtasi ilgus okupacijos dešimtmečius. Ta diena buvo sekmadienis, o sekmadieniais viso pasaulio krikščionys prisimena Kristaus prisikėlimą. Tauta, besiguodusi Prisikėlimo viltimi, sumokėjusi brangią kainą nesuskaičiuojamomis aukomis, budėjusi partizanų žieminėse, ištremta į Sibiro šalčius ir žeminama rinkti trupinius nuo svetimos valdžios stalo, pagaliau vėl tapo Lietuvos valstybės šeimininke.
Pasveikinti Laisvės ryto kauniečiai rinkosi į mitingą Vienybės aikštėje,nors į juos vis dar žvelgė bronzinis Leninas, išstovėjęs ten iki 1990-ųjų rugpjūčio.
Lietuvos Sąjūdžiui atstovavę kauniečiai Atkuriamojo Seimo deputatai 1990 m. būgštavo dėl kokios nors Kremliaus primestos apgaulingos nepriklausomybės. Maskva buvo linkusi leisti išorinį, parodomąjį Lietuvos valstybingumą, tačiau be energetinio savarankiškumo, kad Lietuva teisiškai tarsi priklausytų Vakarų politinėms ir ekonominėms struktūroms, bet faktiškai būtų Rusijos ofšorinė šalis, kurioje rusų politinei ir kriminalinei mafijai patogu plauti nešvarius pinigus.
V. Žirinovskis taip pat pranašavo, kad Maskvai atsiėmus 1939–1940 metais Lietuvai „geranoriškai“ perleistas teritorijas iš mūsų šalies liks tik Kauno miestas-valstybė. Deja, 1990–1991 metais Laisvės alėjoje Lietuvos televizijos pakalbinti „patriotai“ ar provokatoriai irgi pritarė, kad sostinę iš „lenkiško“ Vilniaus reikėtų perkelti į „lietuvišką“ Kauną.
Kaip atrodė Kaunas ne tik 1990-ųjų kovo 11-ąją, bet ir visus pirmuosius atkurtos Lietuvos Respublikos metus? Rubliai nuvertėjo – už pilną prikimštą jų portfelį 1991-ųjų pradžioje galėjai gauti tik 100 dolerių. Rusų karininkai Kaune tapo mandagesni ir tarsi nepastebimi. Tanką iš transporto žiedo prie VI forto jie išsivežė dar 1989-aisiais.
Dar 1988 m. pasidėjo Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios susigrąžinimo akcija, įgijusi nacionalinį mastą. 1990 m. bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems, 1992 m. ant šventovės bokšto atstatytas kryžius. Už suaukotas lėšas buvo vykdomi būtiniausi šventovės išsaugojimo ir atstatymo darbai.
Tačiau po metų, 1991-ųjų sausio 11 d., prasidėjo sovietinių kariškių siautėjimas: buvo šturmuojami ir užgrobiami pastatai Kaune: Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (DOSAAF) patalpos ir šalia esantis „Vairo“ viešbutis.
Tą grėsmingąjį sausį, iškilus pavojui, kad sovietų kariuomenė prieš Lietuvą gali panaudoti karinę jėgą, Kovo 11-osios Akto originalą nuspręsta paslėpti. Kitą dieną po sausio 13-osios tuometis Aukščiausiosios tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka kartu su saugumo departamento vadovu Mečiu Laurinkumi atvažiavo į Kauną pas kardinolą Vincentą Sladkevičių.
K. Motieka išardė „žiguliuko“ kuro baką ir ten padarė slėptuvę. Trečią valandą nakties kartu su M. Laurinkumi sėkmingai pasiekė Kauną – sovietų kariškiai jų nesustabdė. Kurį laiką prisibelsti į kardinolo butą jiems nesisekė – paskambinus iš telefono automato paaiškėjo, kad V. Sladkevičius tuo metu sirgo, todėl jo patarnautojas prie telefono dvasininką pakvietė labai nenoriai.
Tikslas buvo vienas: jeigu pas kardinolą darytų kratą, Vatikanas sukeltų didelį skandalą.
Kardinolas V. Sladkevičius Nepriklausomybės aktą su 124 signatarų parašais saugojo dvejus metus. Slėptuvė liko neatskleista. Dabar Aktas saugomas Valstybės archyve.
Mūsų miestas išugdė ne tik didelį Nepriklausomybės signatarų būrį, gynė laisvę nuo okupantų, bet ir sparčiai kratėsi svetimo rūbo: beprasmių monumentų, atstatė nugriautus paminklus, gatvėms grąžino prieškario pavadinimus, teikė naujus. Vienas prasmingiausių – Kovo 11-osios vardas, puošiantis miesto istoriją.
Kazys Starkevičius