Juodojo birželio gedulas ir viltis

Tai prasidėjo šeštadienį, 1941 metų birželio 14-osios naktį, apie antrą–trečią valandą. Visoje Lietuvoje tūkstančiai enkavedistų, bolševikų partijos aktyvistų pagal vieningą komandą kaip žvėrys pasklido po miestus ir kaimus – prasidėjo pirmasis nekaltų žmonių trėmimas. Šviesuomenė, karininkija, ūkininkai, vyrai ir moterys, seneliai, kūdikiai, jaunimas – užklupti namuose, išgąsdinti smurto ir patyčių verkė atsisveikindami su Tėvyne. Dažnas jų – amžinai.

Prasidėjo didysis Lietuvos naikinimas. Tų metų birželio 14–18 dienomis gyvuliniuose vagonuose ištremta apie 18 tūkstančių žmonių. Per visą stalininio teroro laiką 1941–1953 metais Sibiro ir lagerių kančioms buvo išvežta apie 300 tūkstančių mūsų piliečių. Žuvo ir mirė daugiau kaip 50 tūkstančių, iš jų 5 tūkstančiai vaikų.

  Mažasis tremtinys atsisveikina su Tėvyne ir vaikyste

Apie lagerių ir tremties kančias dar spėjo papasakoti sovietinių represijų kankiniai, atkūrus nepriklausomybę kaip skausmo upė išsiliejo atsiminimų, eilėraščių knygos, kilo atminimo kryžiai ir Rūpintojėliai, Tėvynės ilgesio dainomis kasmet skamba Ariogalos slėnis prie Dubysos.

Vyrai lageryje, ir moterims su vaikais tremtyje teko sunkiausia našta

Lagerio tikrovė

Tai išgyvento, iškentėto gedulo aidai. Sužeistų širdžių, sulaužytų likimų rauda. Minėdami Juodąjį birželį tuo jausmu dalijamės ir mes, gimę jau pasibaigus stalinizmo epochai. Tikriausiai nerasime Lietuvoje giminės medžio, kurio šakų nebūtų laužiusi sovietinė audra. Tačiau pro juodus jos debesis visada švietė ir viltis.

Viltis išlikti tremtyje, kur lietuviai sugebėdavo savo darbštumu susikurti tokią buitį, kad vietiniai enkavedistai grasindavo dar kartą ištremsią – dabar prie Ledjūrio. Viltis lageriuose, kur vyrai vos susvyravus režimui jungėsi į sukilėlių grupes, nepaisydami mirties grėsmės.

Ir likusieji Tėvynėje gyveno viltimi. Miškai priglobė gražiausią Lietuvos jaunimą, pasiryžusį ginti laisvę negailint gyvybės. Už jų auką mes galime dėkoti keleriopai: priimtuose dokumentuose, organizacinėje struktūroje jie nubrėžė laisvos valstybės apmatus, o negailestinga ir ilgamete kova išbaidė iš mūsų krašto kolonizatorius, išsaugodami vieningą tautos siekį atgauti Nepriklausomybę.

1944–1953 metais į partizanų kovą įsitraukė 50 tūkstančių aktyvių pasipriešinimo kovotojų, pusė jų tebuvo 16–21 metų. Žuvo apie 20 tūkstančių, likusieji gyvi atbuvo ilgus kalėjimo metus.

Tauro apygardos partizanai

Žygiuoja Merkio partizanų rinktinė

Partizanus rėmė 100 tūkstančių legalių gyventojų – ryšininkai, pogrindžio spaudos platintojai, slėptuvių saugotojai, medikai, paprasti ūkininkai. Tai buvo didžiulė vilties jėga, atgimusi sovietinėje Lietuvoje disidentų judėjimu, Katalikų Bažnyčios Kronikos leidyba, Romo Kalantos auka.

Viltis niekada nepasidavė priespaudai. Ji išsiveržė Sąjūdžio bangomis, Kovo 11-osios aktu, atkūrusiu Nepriklausomybę, beginkliu dešimčių tūkstančių piliečių pasipriešinimu Sausio 13-ąją.

Ar mes tebegyvename ta viltimi šiandien, kai girdime dažną paniurzgant dėl kasdienybės nesėkmių, kai demokratija pasinaudoję Laisvės niekintojai šmeižia mūsų istoriją, tyčiojasi iš kančių ir kovų? Paprasta būtų tokį veikimą nurašyti vien Kremliaus samdiniams arba, kaip juos vadina žiniasklaida, „naudingiems idiotams“.

Deja, atmintinas datas ir įvykius užkloja laiko dulkės, ir formalus jų priminimas arba perdėto patoso gaidos galbūt net pavojingesni už atvirą kenkėjišką šūkaliojimą. Ar kada su augančiais savo vaikais susėdę birželio vakarą po tėviškės medžiais kalbėjomės apie gūdžiąją tremtį, apie jų bendraamžių likimus? Ar keliaudami per Lietuvą pasukom miško keliuku į tankmę, prie partizanų žeminės? Ar turėjom akimirką laiko perskaityti galvas už laisvę padėjusių pavardes kaimyninio miestelio paminkle?

Prie partizanų vadavietės Punios šile

Mes neturim kentėti to, ką iškentėjo už mus praeities kartos. Tiesiog turim tai žinoti, priimti ir gyventi Viltimi.