Karūna ir krikščionybė

Liepos 4-ąją minime Valstybės dieną ir pirmąjį savo valdovą, karalių Mindaugą. Mūsų šventė jau turi savo tradicijas, ji žydi vasaros grožiu ir prasmingais renginiais. Tačiau retai susimąstome, ką ši diena kalba mums šiandien, koks jos istorinis svoris dabartyje.

Ką Lietuvai reiškė Mindaugo karūnavimas? Tai buvo valstybės atsivėrimas pasauliui, tikras lūžis Lietuvos užsienio politikoje. Jį lydėjo ne tik tarptautinis Lietuvos pripažinimas, bet ir radikalus uždarumo, atskirties sulaužymas, nuolatinių diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis pradžia. Būtent už tai istorija apdovanojo Mindaugą, – jo vardas buvo įamžintas kaimyninių šalių šaltiniuose, ir mums karalius iškyla kaip pirmasis neabejotinas Lietuvos valdovas.

Su Mindaugo krikštu Lietuva tapo krikščioniškąja monarchija. Popiežius savo bulėmis simboliškai priėmė mūsų Tėvynę šv. Petro ir popiežiaus valstybės globon. Tai reiškė visapusį tarptautinį pripažinimą. Kitos krikščionių valstybės nebegalėjo teisėtai skelbti karo mūsų valstybei.

Europoje egzistavo tam tikra tvarka, pagal kurią turėjo vykti karūnacija. Joje buvo daug etapų. Nežinoma, ar visi buvo įgyvendinti Lietuvoje, tačiau bet kokiu atveju ceremonija turėjo būti iškilminga ir net šiek tiek mistinė, nes jos tikslas buvo suteikti valdovui papildomas galias bei viešai tai parodyti.

Tai buvo ir sakralinė, ir pasaulietinė ceremonija vienu metu. Buvo svarbu ir bažnytinis patepimas, ir karūnos uždėjimas. Tai turėjo padaryti aukšto lygio bažnyčios hierarchas. Mindaugą karūnuoti popiežius patikėjo Kulmo vyskupui, kuris rezidavo tuometinės Prūsijos, dabartinės Lenkijos, teritorijoje.

Jau nuo pirmųjų žingsnių į pasaulio tautų šeimą Lietuva buvo lydima krikščionybės. Manoma, kad pirmąją bažnyčią dabartinės Vilniaus arkikatedros vietoje pastatė būtent Mindaugas. Jei peržvelgtume savo istoriją, rastume ne tik karūną, kuria didžiuojamės, bet ir daugybę ryškių krikščionybės pėdsakų. Lietuviška raštija, miestų atsiradimas ir vystymasis, seniausias Vidurio Europoje Vilniaus universitetas – ženklai šviesos, pažangos, kuri neatsiejama nuo mūsų tikėjimo.

Todėl labai neskaniai atrodo grupelės neopagonių keliamas bruzdesys dėl Seimo sprendimo nepripažinti valstybine religija jų bendruomenės. Įdomu, kad garsiausiai šūkauja jau seniai išsiviešinę sumaiščių kėlėjai: skalūnų dujų priešininkai, vadinamojo žemės referendumo aktyvistai, didžiojo karo prieš vaikų teisių reguliavimą, miškų kirtimą entuziastai.

Kodėl vadinamiesiems radikalams, rinkimuose sublizgantiems svaiginančiais pralaimėjimais, taip rūpi kurti savas religijas, menkinti krikščionybės svarbą mūsų istorijoje ir dabartyje? Vieną iš galimų atsakymų neseniai pateikė grėsmių valstybei analitikai: tai dar vienas Rusijos minkštosios galios pasireiškimas.

Galime pasidžiaugti, kad dauguma Lietuvos žmonių tokiai įtakai nebepaveikūs, valstybės laivą įsiūbuoti jos kenkėjams nesiseka.

Palyginkime ir pasidžiaukime – Mindaugo sukurta valstybė net po jo nužudymo nesubyrėjo. Karalius įvedė Lietuvą į to meto Europos politinę sistemą, užbaigė valstybės susikūrimą. Lietuvą pripažino to meto pasaulis, ir turėtume neužmiršti, kodėl.

Kazys Starkevičius