Lapkričio 1 d. minima Visų Šventųjų diena yra bažnytinė šventė, priklausanti krikščioniškai liturgijai. Ši šventė atsirado dar ankstyvuosiuose viduramžiuose.
Tai Bažnyčios tėvų – jos įkūrėjų – ir šventųjų atminimo diena. Šią dieną pagerbiami žmonės, po mirties paskelbti šventaisiais, tikimasi, kad jei jiems bus meldžiamasi, jie padės. Jau ankstyvieji krikščionys minėdavo tų, kurie mirė nukankinti už tikėjimą, atminimą. Šaltiniai tokius atvejus mini jau IV amžiuje. 609 m. gegužės 13 d. popiežius Bonifacas IV pirmąkart paskelbė kankinių diena ir Romos Panteone aukojo mišias Palaimintajai Mergelei ir visiems kankiniams, nurodydamas, kad ši šventė turi būti minima kasmet. Dabartinė Visų Šventųjų dienos data siejama su popiežiumi Grigaliumi III. Jis 731 m. Švento Petro bazilikoje paskyrė atskirą erdvę šventųjų apaštalų, visų šventųjų ir kankinių, visų, kurie gyveno teisingai ir ilsisi visame pasaulyje relikvijų kaupimui, pakeitė Visų kankinių dienos pavadinimą į Visų Šventųjų dieną bei perkėlė šventės datą į lapkričio 1 d. Pamažu šventė paplito po visą krikščionišką pasaulį.
O kada atsirado Vėlinės? Ši krikščioniška šventė, skirta paminėti visų mirusiųjų krikščionių atminimą, atsirado XI amžiuje Kliuni vienuolyne Prancūzijoje. Už juos buvo meldžiamasi, aukojamos šv. Mišios, vargšams dalijama išmalda. Tradicija pasklido į kitus benediktinų ordinus, o vėliau ir po visą Katalikų Bažnyčią.
Svarbesne švente išliko lapkričio 1-ąją minima Visų Šventųjų diena. Tačiau šios dienos iškilmę užgožia mirusiųjų paminėjimas, tad derėtų nuolat prisiminti pirminę šios šventės prasmę.
Pagerbdami žvakele, gėlės žiedu savo a. a. artimųjų, draugų, geradarių kapus, nepamirškime ir šventųjų, kurių užtarimo nuo amžių prašė mūsų senoliai, kurių daugelio vardų nėra jokiuose kalendoriuose, nes apie jų dangiškąją garbę težino Viešpats. Ir paprašykime jų užtarimo mirusiems brangiems žmonėms ir mums, einantiems nelengvais kasdienybės keliais.