Ar Ukrainos žemės reforma užlips ant mūsų grėblio?

Teko dalyvauti eiliniame Ukrainos žemės reformos svarstymo raunde. Įstatymo projektas dabar pateiktas Aukščiausiajai Radai, o svarstymai vyksta labai intensyviai. Labai aktyviai mūsų skaudžia patirtimi besidomintys ukrainiečiai tikrai turi galimybę nekartoti kai kurių klaidų.

Jau kelintame renginyje savo pranešimais ir pasisakymais jų žiniasklaidoje, kurios susidomėjimas irgi didžiulis, mėginu įkalti į galvas saugiklių sukaišiojimo būtinybę, idant būtų išvengta neadekvačiai didelės žemių koncentracijos. Didelėje šalyje daug visokių įdomybių ir kraštutinumų.

Yra kategorija žmonių, kuriems žemės rinkos apskritai nereikia – girdi, žemė priklauso liaudžiai. Yra ir jėgų, kurios visaip vilkina procesą, nes dalis tų „liaudies žemių“ jau dabar sėkmingai valdoma vienų ar kitų labai konkrečių asmenų. Nebūtina vadovautis vadinamaisiais visaliaudiniais interesais…

Aš, savo ruožtu, raginu žemės rinkos nebijoti, tačiau padaryti jos formavimąsi labiau civilizuotu. Pirmiausia, įtikinėju, nustatyti nuo pat pradžių, kad žemės ūkio paskirties žemės valdyme galėtų dalyvauti tik fiziniai asmenys. Tada nuo pat pradžių galima įvesti ir susijusių asmenų sąvoką, ir turėti tikresnes galimybes įvertinti tas sąsajas, užkardyti manipuliacijas.

Įdomi tema – kiek leisti žemės sukoncentruoti vienose rankose? Pagal projektą, kuriam Ukrainos parlamentas pritarė po svarstymo, siūloma tą ribą nustatyti 200 000 hektarų (žiniai – iš viso šalis turi 42 milijonus hektarų dirbamos žemės). Šitai, mano supratimu, yra visiškai nepriimtina. Tokį kiekį žemės gali išsyk supirkinėti tik dabartiniai ar būsimieji oligarchai.

Ta proga turiu pažymėti, kad Ramūnas Karbauskis jų mastais net nebūtų iš stambiųjų lošėjų. Jei pas mus dirbamos žemės plotus deklaruoja 150 000 žmonių (nereiškia, kad visi ūkininkauja), tai tokioje milžiniškoje šalyje kaip jų – 250 000 tokių deklarantų. Akivaizdu, kad likusi dalis, reikalams klostantis šitaip ir toliau, liks baudžiauninkais ar kumečiais. Tą pavojų jiems aiškiai įvardiju. Atrodo, kad mane girdi. Yra siūloma nustatyti formalią ribą – 500 hektarų. Kiti kalba apie 5000 arba 20 000 hektarų. Tokie skaičiai šitai milžiniškai šaliai būtų lyg ir normalu, bet tikrai ne 200 000. Tai, kad procesu aktyviai domisi naujai išrinkti Rados nariai (jų nemažai dalyvavo susitikime), Prezidento atstovas, kuris, beje, ketina atvykti į Lietuvą dar kartą pasitarti tuo klausimu, teikia vilčių.

Dar vienas klausimas, kur siūliau ukrainiečiams neužminti ant to paties grėblio, kaip mes, – derybos su tarptautinėmis organizacijomis. Pamenate, kaip stojome į Europos Sąjungą (ES)? Tikslas buvo kuo greičiau uždaryti derybinius punktus ir apie tai garsiai raportuoti. Padarinius ūkininkai srebia ligi šiol. Gavom dvigubai mažesnes tiesiogines išmokas skaičiuojant vienam hektarui, nei gauna ūkininkai Vakaruose. Maža to, įsigudrinome ES deklaruoti, kad dirbamos žemės, kuriai tos išmokos skaičiuojamos, turime vos 1,4 mln. hektarų, kai realybėje šiandien turime 3 milijonus. Taigi, mūsų talentingieji derybininkai leido savo agrarinį sektorių apiplėšti dvigubai. Dabar tai ištaisyti yra sunku ir valdžia skėsčiodama rankomis, vis rodo per petį į Briuselį, lyg jis būtų tai vienašališkai sugalvojęs.

Taip ir ukrainiečius šiandien raginu neskubėti nusileisti Pasaulio bankui. Pastarasis sako neduosiąs paskolų, jei tuoj pat nebus liberalizuota žemės rinka. Kuo tai gali baigtis – žinome. Lenkija stodama į ES išsiderėjo 15 metų pereinamąjį laikotarpį, mes 7,3 metų. Tai ir ukrainiečiams, su kuo jie besiderėtų, siūlau dėl momentinės naudos neatsisakyti principo, kad žemę pirmiausia įsigytų savi, o jau vėliau ta rinka atsivertų visiems.

Taigi, rinkos bijoti nereikia, tik reikia ją nuo pat pradžių pastatyti ant normalių teisinių bėgių. Palyginimui – Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės hektaras vidutiniškai kainuoja 5000 eurų, Ukrainoje vos 1500 eurų. Dera prisiminti, kad 1992 metais, kuomet prasidėjo restitucija ir ta rinka ėmė formuotis, mūsuose irgi niekas kosminių kainų už žemę nesiūlė. Vienas reikšmingas pakilimas buvo stojant į ES, kitas įvedus eurą ir pasibaigus saugiklių laikui. Kažkaip panašiai vyks ir ten, nors kiekvienas kraštas originalus.

Svarbu to paties grėblio nemindyti, ir turime padėti draugiškai šaliai to išvengti pagal savo karčią patirtį.

Kazys Starkevičius

LR Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas