Vėl stovime ant skaudžios atminties slenksčio – Sausio 13-osios atminties. Kas neišgyveno tos siaubo nakties, to kūną ir sielą stingdančio šalčio, nerimo, sielvarto, sunkiai suvoks, kaip svarbu buvo ten būti, pasiryžus viskam. Tai buvo priesaikos Tėvynei naktis, ir prisiekė savo gyvybe trylika mūsų brolių ir sesė Loreta. Prisiekė Parlamento gynėjai ir jį saugoję tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Prisiekė močiutės – duok, Dieve, joms amžinąjį atilsį – prie televizorių ekranų kalbėjusios rožinį už gyvus ir mirusius, skarelės kampu nubraukdamos ašarą.
Tas jausmas gyvas ligi šiol. Ar visiems?
Kasmet artėjant svarbioms valstybės sukaktims lyg vapsvos prie medaus suskrenda provokatoriai, samdomi svetimos valstybės troliai. Jie interneto portaluose rašo patyčių komentarus, lyg koks Paleckis aiškina, kad Sausio 13-osios aukas nužudė „savi“, kad sovietų kariuomenė niekuo dėta.
Koks sveiko proto žmogus gali patikėti tokiais kliedesiais? Yra, kas patiki. Ne laikas ir ne vieta čia surašyti jų pavardes, tinklalapių pavadinimus. Tai Valstybės saugumo departamento darbas. Beje, vangiai atliekamas darbas. Taip, esame demokratinė valstybė, taip, gerbiame žmogaus teises ir žodžio laisvę. Tačiau purvinais kerzais spardyti mūsų didvyrius, trypti istorinę atmintį negalima leisti.
Jie dirba prie klaviatūrų dieną naktį, be poilsio dienų, slėpdami savo tapatybę. Jie iš paskutiniųjų stengiasi sudaryti įspūdį, kad jų daug. O ką darome mes? Skaitome jų komentarus ir dedame minusus? Maža to. Per maža. Mes patys virstame troliais, kai patikime jų melu, įkyriai ir planingai brukamu visais įmanomais būdais.
Ar sausio 12-ąją, atėjome į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį įsmeigti gėlės žiedą į Neužmirštuolių pievą? Ar sausio 13-osios rytą namų languose uždegėme žvakutes žuvusiųjų už laisvę atminimui? Ar pabuvome prie laužų, primenančių tą kraupią naktį?
Juk mūsų tiek daug, daug daugiau negu tų trolių. Tik apsipratome su taikiu gyvenimu, apsibrėžėme savo ramybės ribas. Kai kam ir valstybinės šventės, sukakčių paminėjimai tapo vien poilsio dienomis. Neatsakinga. Gyvename ideologinio karo apsuptyje, ir piktavaliai džiūgauja dėl mūsų apsnūdimo. Jų šūkis „Ne už tokią Lietuvą kovojome“ yra melagingas ir įžūlus. Už jokią Lietuvą jie nekovojo. Jiems ir šiandien sovietų okupacija tėra „tarybų“ valdžia. Kokių tarybų, kas su kuo tarėsi sovietmečiu?
… Šiemet sausį ant neužmirštuolių mūsų rankose, mūsų atlapuose krenta lietaus lašai. Lyg neišverktos ašaros, tarsi dangus primintų tas dienas. Tai ašaros, kurių nebuvo 1991-ųjų sausį. Reikėjo tvirtai stovėti ir atstovėti.
Mes liekame įpareigoti atsiminti. Dalintis tais prisiminimais šeimose, su draugais, su bendruomene. Dalintis tiesa.
Kazys Starkevičius