1991 metų tragiškojo sausio dienos įsirašė į atmintį visam gyvenimui. Tuo metu buvau Kauno savivaldybės gynybos štabo vado pavaduotojas. Budėjome nuo Naujųjų metų laukdami puolimo. Aplink Kauną važinėjo tanketės, įtampa augo.
Lemtingosios nakties išvakarėse lyg ir atrodė, kad padėtis gali pasikeisti – pasklido žinia, kad į Vilnių atvyksta derybininkai iš Maskvos, gal įtampa atslūgs. Kauno miesto deputatų tarybos pirmininkas Gintaras Pukas patarė važiuoti namo, nusiprausti, išsimiegoti – beveik dvi savaites nakvojome Savivaldybėje, kamavo įtampa. Nutarėme grįžti į šeimas.
Namuose laukė žmona Rasa, dukros Živilė ir Raminta. Pavakarojom, nuėjau poilsio. Bet nespėjau nė užmigti (televizorius tomis dienomis išjungtas nebūdavo) – transliacija nutrūko, puola Vilnių.
Pabučiavau žmoną ir dukras, atsisveikinome… Grįžau į Savivaldybę.
Tuo metu Savivaldybė turėjo dvi filmavimo kameras – fiksuoti įvykius pastato viduje ir išorėje. Viena jų buvo mano „ginklas“: filmuoti, jei puls. Turėjau tris kasetes. Pirmąją turėjau perduoti karininkui Sauliui Veprauskui, jis ją būtų išnešęs (nežinojau, kur – taip buvo saugiau), antrąją paimtų kitas kariškis, o aš filmuočiau toliau ir su trečiąja traukčiausi pats. Tai buvo pavojinga, nes sovietų kareiviai pirmiausia taikėsi į turinčius kamerą, kad neliktų dokumentinių įrodymų apie terorą. Bet apie save, savo saugumą negalvojome nė vienas, nes grėsmė buvo brangiausiai vertybei – laisvei. Laimei, Savivaldybės šturmo nebuvo.
Barikados prie Kauno miesto savivaldybės
* * *
Kruvinąją naktį prie Vilniaus televizijos bokšto žuvo kaunietis Titas Masiulis. Ligi jo 29-ojo gimtadienio buvo likę mažiau kaip mėnuo. Drąsus vyras, patriotas, dalyvavęs Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje, ekologinėse akcijose.
Turėjau pranešti skaudžią žinią jo motinai, šeimos nariams. Apsikabinom, apsiverkėm…
Teko organizuoti Tito laidotuves. Kartu su šeima nusprendėm laidoti Kaune, artimųjų kapavietėje Petrašiūnuose. Laidotuvių dieną Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje susirinko dešimtys tūkstančių žmonių, jie užtvenkė K. Donelaičio ir V. Putvinskio gatves ligi Parodos kalno.
Buvo sumanyta karstą vežti katafalku, bet kauniečiai paėmė ir ant rankų nešė per miestą iki Petrašiūnų kapinių. Gatvėse stovėjo žmonės su degančiomis žvakėmis rankose, daugelis verkė.
Kauniečiai išlydi Titą į paskutinę kelionę
* * *
1991 m. Petrašiūnų gatvė buvo pavadinta Tito Masiulio vardu, atsisakant svetimo Kaunui M. Gorkio įamžinimo. Galime didžiuotis, kad Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisija, vadovaujama Vytauto Daugėlos, sparčiausiai Lietuvoje atsisakė sovietinio „paveldo“, keisdama gatvių ir aikščių vardus, išveždama okupanto paminklus iš miesto.
1996 m. Kauno moksleivių techninės kūrybos ir darbo centras Pramonės prospekte buvo reorganizuotas ir pavadintas Kauno T. Masiulio jaunimo mokykla. Joje įkurtame muziejuje buvo įrengta T. Masiuliui skirta ekspozicija. 2018 m. mokykla reorganizuota prijungiant ją prie Kauno suaugusiųjų mokymo centro. Kaip lengva greita ranka naikinti istorijos ženklus prisidengus „racionaliais“ argumentais…
Masiulio gatvė tęsiasi nuo Kryžių kalnelio žiedo iki Pažaislio
Kazys Starkevičius