Kaunas prisimena kelią į Nepriklausomybę

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse į Kovo 11-osios trisdešimtmečio minėjimą Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje kauniečius pakvietė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Kauno miesto savivaldybės tarybos TS–LKD frakcijos seniūnė Edita Gudišauskienė ir Seimo narys Kazys Starkevičius.

Tęstinis renginys ,,Kaunas prisimena (1990-2020)“ šį kartą buvo skirtas įprasminti valstybės atkūrimo ištakas ir į dainuojančią revoliuciją pažvelgti šių dienų akimis. Praėjusiais metais Istorinėje Prezidentūroje vyko diskusija apie Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes ir prieš 30 metų suorganizuotą masinę taikią demonstraciją nuo Talino iki Vilniaus – Baltijos kelią.

Gausiai susirinkę kauniečiai vos betilpo salėje, iškilmes pradėję valstybės himnu.

Svečiai ir šventės vedėjos (iš kairės į dešinę) V. V. Margevičienė, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Povilas Varanauskas, JE kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ ir E. Gudišauskienė

Pradėdama diskusiją Kauno miesto savivaldybės tarybos TS–LKD frakcijos seniūnė E. Gudišauskienė kreipėsi į susirinkusiuosius: „Kuo mums svarbi jubiliejinė data? Ne tik visapusišku valstybingumo įgyvendinimu, esmingai pasikeitusiu politiniu, ekonominiu, socialiniu gyvenimu, bet ir istorijoje užkoduotomis žmonių pastangomis, kurios lėmė laisvės triumfą. Prisimename disidentus, pogrindžio spaudos leidėjus, jaučiame dėkingumą užsienyje nenuilstamai vardan Lietuvos dirbusius mūsų diplomatus, visuomenės veikėjus. Atsigręžiame į Sąjūdžio bangą, drąsiai kėlusią nepriklausomybės idėją. Į Kovo 11-ąją ėjome aiškiai suvokdami tikslą, kurį galutinai įtvirtino visuotiniu balsavimu priimta Konstitucija. Šios temos bus renginio dėmesio centre“.

Minute tylos buvo pagerbti nesulaukusieji šios šventinės valandos.

Lietuviškų melodijų pynę atliko Kauno I muzikos mokyklos kanklininkių ansamblis

Pirmasis kalbėjęs politinis kalinys, sovietų nelaisvėje praleidęs 17 metų, JE kardinolas S. Tamkevičius SJ sakė: „Dėkoju Dievui, kad su drąsiais ir ištikimais pagalbininkais padėjo išlaikyti Laisvės idėją… Linkiu Laisvės kelyje skleisti gėrį, į pyktį atsakyti gerumu“.

Įdomus ir daug naujų faktų atskleidęs buvo Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus pranešimas apie mūsų išeivijos veiklą tiesiant kelią į Nepriklausomybę. Nepaisant pasaulėžiūrinių dalykų, dėl Lietuvos laisvės jų nuomonės nesiskyrė. Profesorius išeivijos nuostatas sąlygiškai suskirstė į tris periodus. Pirmasis apimtų metą iki 1955-ųjų, kai žinios iš Lietuvos pasiekdavo tik mažutėmis šifrogramomis ar iš keliasdešimties JAV piliečių, kentėjusių Sibiro lageriuose ir išleistų kaip svetimos valstybės atstovai.

Apie 1968–1970 metus atsiranda galimybių emigrantams atvykti į Lietuvą, tiesa, čia lankytis tik griežtoje KGB priežiūroje. 1972 m. Vakarus pasiekia Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, atskleidžianti žmogaus teisių pažeidimus, disidentų kalinimą ir persekiojimus. Kronika verčiama į anglų ir kitas kalbas, platinama Vakarų visuomenei.

Tačiau vienodos pozicijos, kokia turėtų būti laikysena Lietuvos ateities klausimu, nebuvo. Vyravo nuomonė, kad sovietizmas sunaikins tautos genofondą, kalbą, kultūrą, ir naująją Lietuvą atkurti turės išeivija.

Pasikeitus politinei situacijai Sovietų Sąjungoje, M. Gorbačiovui paskelbus „perestrojką“, sovietams pralaimint visose politinio ir ekonominio gyvenimo sferose, ateina trečioji emigracijos veiksmų banga, kurią prof. E. Aleksandravičius pavadino liaudiškosios demokratijos ir diplomatijos keliu. Prasideda senatorių, kongresmenų atakavimas pareiškimais dėl Nepriklausomybės, išnaudojama kiekviena proga patekti į televiziją, į anglakalbės spaudos puslapius.

Šitas pastangas vainikavo džiugi žinia iš Tėvynės – drąsūs vyrai ir moterys atkūrė Lietuvos nepriklausomybę. Po Kovo 11-osios prasidėjo nauja išeivijos paramos banga: blokados metu buvo siunčiami medikamentai, kita humanitarinė pagalba. Vien oficialiais duomenimis, atkeliavo 625 jūriniai konteineriai paramos.

Tačiau, pasak profesoriaus, didžiausias stebuklas buvo Vakarų pasaulio idėja, įgalinusi įkurti Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, atskleisti pasaulio kultūros klodus. „Tai buvo didingos kartos didingas veiksmas“, – sakė prof. E. Aleksandravičius.

VDU profesoriaus E. Aleksandravičiaus pranešimas atskleidė mažai nušviestą išeivijos vaidmenį atkuriant nepriklausomą valstybę

Emocingai apie tai, kaip sovietmetis traumavo žmones, kaip turime vienas kitam padėti sveikti kalbėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė Nijolė Oželytė. Jos kalbą lydėjo salės pritarimas ir karšti plojimai.

Signatarė N. Oželytė pelnė susirinkusiųjų simpatijas ir pritarimą

Tremties baisumus ir vargą grįžus į Tėvynę prisiminė V. V. Margevičienė, Nepriklausomybės atstatymo akto signataras Povilas Varanauskas pristatė tezes valstybingumo įsisąmoninimui ir išlaikymui įtvirtinti.

Diskusijos dalyviams buvo įteikta Kazio Starkevičiaus, Alvydo Baleženčio ir Prano Sasnausko knyga „Kolūkmetis okupuotos Lietuvos kaime“. Dėl ligos renginyje negalėjęs dalyvauti K. Starkevičius padėką ir sveikinimus pranešėjams įrašė autoriniame autografe, o žodžiu perdavė visiems susirinkusiesiems.

Maloniai susirinkusiuosius nuteikė gimnazisčių Kamilės Berinkevičiūtė ir Lauros Lodaitės pasisakymas. Merginos mokosi Kauno Kovo 11-osios gimnazijoje – vienintelėje šio vardo mokykloje Lietuvoje, šiemet mininčioje „varduvių“ dvidešimtmetį.

Kamilė ir Laura renginio dalyvius pradžiugimo savo nuoširdumu

 

Salė buvo pilnutėlė, kaip ir pirmajame „Kaunas prisimena“ renginyje

Renginį užbaigė akordeonistų duetas – tarptautinių konkursų laureatai, Kauno I muzikos mokyklos moksleiviai Faustas Labanauskas ir Titas Radzevičius

kazys.lt inf.