Pasaulinės pandemijos akivaizdoje permąstome svarbiausius dalykus. Atėjo laikas įvertinti, kur ėjome ligi šiol, ką priėjome ir kurlink turime pasukti.
Viskas „žalia“ – ir kas po to?
Europa „sužaliavo“ ne vien saugodama planetą nuo klimato kaitos. Tame būta ir savanaudiško tikslo – „nešvarią“ ekonomiką iškėlėm į Kiniją, kur pigi darbo jėga ir nėra griežtų reikalavimų gamybos taršai tvarkyti. Ką matome šiandien? Koronavirusas užtvėrė sienas, sutrikdė veiklą, praretino darbuotojų gretas, ir tai anaiptol ne baigtinis procesas. Apsidairę regime, kad pritrūko būtiniausių dalykų.
Stoja automobilių, pramonės įrengimų gamyklos, nekalbant jau apie plataus vartojimo prekes.
Ypatingas smūgis kirto žemės ūkiui. „Prisižaliavome“ taip, kad Lietuvoje beveik nebeliko kiaulių fermų (jos gi dvokia!), ir patylom brangsta tiek šviežia mėsa, tiek jos gaminiai.
Į kovą – plikom rankom
Plikom rankom pačia tikriausia prasme. Europa net didžiausio pavojaus užklupta nepasigamina pakankamai vienkartinių pirštinių, respiratorių ir kaukių, nes jų gamybą puikiai įsisavino partneriai kinai už juokingai mažą kaimą. Šiandien ta kaina jau prašoka sveiko proto ir rizikos ribas.
Galvojom, kad didžiausias pavojus yra karinė agresija. Taip, tai reali grėsmė, ją pabrėžia ne tik mūsų valstybės, bet ir pasaulio politikai. Tai grėsmei ruošėmės (tiesa, pamiršdami būtinus civilinius rezervus), ir po 16 metų NATO organizacijoje esame nepalyginamai saugesni, išmintingesni.
Tačiau pavojus rėžė visai iš kitur, ir rėžė visai planetai, nesirinkdamas, demokratinė ar autoritarinė valstybė. Koronavirusas atskleidė visas mūsų nepasirengimo ir lengvabūdiškumo klaidas.
Lietuvą visada apgindavo kaimas
Daug kam šitie žodžiai gali pasirodyti tuščias lozungas. O ne, mieli bendrapiliečiai: savanorių būriai Nepriklausomybės aušroje, į partizanus išėję kaimo vyrai, atkūrus valstybę drąsiai ūkininkauti ėmęsi jauni žmonės.
Nemalonu buvo ir ramios kasdienybės laikais girdėti visokiausius kaltinimus ūkininkams. O kas būtų šiandien, jei duoną, pieną, mėsą miestiečiams tiekiantis žemės ūkio aruodas ištuštėtų? Kas bus, jei pandemijos smūgis kirs per maisto gamybą? Apsauga – mūsų valstybės vadovų rankose, ir tokios grėsmės akivaizdoje ne visiškai teisinga lyginti aptarnavimo paslaugų verslą su ūkine veikla.
Žmonių ryšiai bus lemiami
Neverta tikėtis, kad koronaviruso pasekmės išnyks per pusmetį ar metus. Šitą įtampos, nepriteklių ir pavojaus metą vėl pasvarstykime, ką gali kaimas. Trūkinėjant socialiniams, kultūriniams saitams miestuose jie mažose bendruomenėse tik tvirtėja. Pastarosiomis dienomis Lietuvą sujaudino vieno Dzūkijos kaimo inteligentų veiklumas. Keli žmonės ėmėsi pagalbos senatvės sulaukusiems kaimynams, platina žinią apie ligos pavojų, moko saugotis parankinėmis priemonėmis, ragina vengti kontaktų. Nurodo savo telefono numerius, parveža iš miestelio iki durų maisto produktus, patys kontroliuoja karantino tvarką.
Čia toks kaimas, kokiame dauguma mūsų užaugome, išmokome pagarbos vyresniems, pareigos ir tvarkos. Niekur tas nedingo. Išbandymų akivaizdoje būkime ištikimi tėvų ir senelių vertybėms., ne žalioms ir ne raudonoms, o saugotoms per kartų kartas.
Optimizmas gerai, bet…
Dar prieš 2009 metų krizę komercinių bankų analitikai aiškino, kad nėra jokio pavojaus, pinigų pakaks įveikti visoms negandoms. Jų raminimus girdėdavome visais atvejais, kai susiklostydavo nepalanki ekonominė situacija. Tas optimizmas kainavo ne vienos įmonės bankrotą, ne vieno namų ūkio nemokumą, aukštyn švystelėjusią emigracijos bangą. Ko pasimokėme per dešimtmetį?
Šiandien jau prognozuojama, kad jei koronavirusas iš Lietuvos nepasitrauks iki rudens, ekonomika susitrauks 20,8 proc. – daugiau nei penktadaliu. Būtinas ryžtingas prioritetinių ūkio sričių apibrėžimas, pirmiausia maisto grandinės, būtiniausių medicinos ir sveikatos saugos išteklių, strateginių energetikos ir transporto grandžių rėmimas.
Galim ne vieną, o visus ministrus aprengti sukarintų vienetų uniformomis, galime „Spartaną“ paversti reisiniu lėktuvu visiems atostogas šiltuose kraštuose prasitęsusiems tautiečiams surankioti, galime spręsti tik operatyviosios veiklos reikalus – bet krizė ateis nepasibeldusi. Jai pasiruošti sunku, bet pavojingiausius smūgius galime sušvelninti.
Kazys Starkevičius,
LR Seimo narys