– Seime dirbate jau nebe pirmą kadenciją, nuveiktų darbų sąrašas ilgas, tad apsistokime prie pastarųjų metų problemų, kurias sprendėte ir kurios, Jūsų nuomone, dar laukia teisinio reguliavimo.
– Pandemija, pastaraisiais mėnesiais tapusi svarbiausia aktualija, atskleidė valdymo spragas, parodė, kur trūksta įstatyminės bazės. Tai ir valstybės rezervo problema, kuri visu aštrumu iškyla sudėtingoje situacijoje, ir darnus visų institucijų darbas. Šito neturime išleisti iš akių, nes nežinome, kokios situacijos sulauksime rudenį.
Didesnio dėmesio reikia maisto saugai: nuo to, kuo maitiname žemę, priklauso ir tai, kuo maitiname žmones. Nesaugios trąšos, perdėta chemizacija turi poveikio mūsų sveikatai, gamtai. Turime spręsti aplinkosaugos klausimus, nes tai ne tik šiandienos, bet ir ateities problema. Seime inicijavau įstatymą, reguliuojantį trąšų naudojimą ir saugą.
Man svarbi aplinkosauga, stengiuosi realiai prisidėti prie gamtos išsaugojimo, ekologinio švietimo. Kad ir paprastas pavyzdys – kasmetinis „didmeninis“ gulbių maitinimas Nemune žiemą, kai paukščiams sunku išgyventi.
Džiaugiuosi, kad mano ir kolegų pastangomis priimtas įstatymas dėl pluoštinių kanapių grąžinimo į žemės ūkio ir pramonės sritis. Tai ir maistas, ir vaistas, ir techninė kultūra. Dėl klaidingų stereotipų šis augalas buvo išbrauktas iš žemės ūkio kultūrų rejestro, o dabar turėsime žaliavos ir tekstilei, ir vaistų pramonei, ir skanaus kanapių aliejaus savo stalui. Tai naujas impulsas gamybai, nauji sprendimai perdirbėjams.
Mano darbotvarkėje visą laiką pirmuoju klausimu yra susitikimai su žmonėmis, bendravimas – tai leidžia įžvelgti skaudžiausius taškus, ginti visuomenės interesą. Tokie aštrūs klausimai kaip „Rail Baltica“ ir Palemono gyventojų saugumas, triukšmo sauga ar Amalių stotelės, taip pat Petrašiūnų, VI forto problemos buvo ir tebėra dėmesio centre. Rūpinausi ir rūpinsiuosi Pietinio aplinkkelio situacija.
Seime esu ne tik Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, bet ir Etikos komisijos narys. Visada stengiuosi konfliktinius klausimus spręsti kantriai, mokau nesipykti, neįžeidinėti oponentų. Ši komisija – taikinamoji, ir jos darbas teikia vilties, kad kils mūsų politinė kultūra, šviesės tarpusavio bendravimas.
– Ir Seime, ir kasdieniame gyvenime žmogui labai svarbios vertybės, kuriomis jis remiasi. Dažnai girdime, kad visuomenėje tarsi prarandami orientyrai, garantuojantys jos stabilumą, bendruomeniškumą. Kokiomis kertinėmis vertybėmis remiatės Jūs, kaip jas saugote ir puoselėjate?
– Atsakysiu trumpai: šeima, Tėvynė, tikėjimas. Tą gavau kaip brangų tėvų palikimą, tuo gyvena ir mūsų su Rasa šeima, dukros Raminta ir Živilė, sūnus Kazimieras, tikiuosi, tai bus svarbu ir anūkui Vyčiui.
Šeimos instituciją ginu ir ginsiu svarstant ir priimant įstatymus, padėsiu žmonėms, besikreipiantiems pagalbos. Mūsų šeima dovanoja po toną miltų labdaros ir paramos organizacijoms, Kalėdų ir Velykų krepšelius nepasiturintiesiems. Tai tik vienas aspektas. Kitas – labai svarbu žmogų išklausyti, realiai padėti sprendžiant jo kasdienes problemas. Tai mano nuolatinis darbas su rinkėjais.
Tėvynės tema man svarbi nuo vaikystės. Nuo sovietų represijų nukentėjo mano močiutė, dėdės, pusbroliai. Laisvę sutikome kaip išsiilgtą aušrą. Esu Šaulių sąjungos narys, remiu ir dalyvauju patriotiniuose sąjūdžiuose, kasmet vedu pilietiškumo pamokas savo apygardos mokyklose. Mecenuoju tradicinius renginius „Girstutyje“ Kovo 11-osios proga, į kuriuos susirinkę žmonės pamato ir savo vaikų, anūkų pasirodymą, ir profesionalių atlikėjų koncertą. Metams bėgant tai ugdo jaunimo pagarbą Tėvynei, jos istorijai.
Pilietiškumo sąjūdžiu tapo jau 20 metų rengiamas Žurnalistų draugijos konkursas, kurio nugalėtojui įteikiu Vilties prezidento Stasio Lozoraičio vardo premiją.
Tikėjimas yra versmė, iš kurios atsigaivina kasdienybės problemų, rūpesčių nuvargintas žmogus. Jei gyventume tik savo akimis aprėpiamoje tikrovėje, skurdus ir lėkštas būtų mūsų gyvenimas. Katalikiškai išauklėjome vaikus, nuolat rėmėme ir remiame Bažnyčią. Tai ir asmeninė, ir pilietinė misija.
Kasmet džiaugiuosi, kai šv. Kalėdų belaukiant Rotušės aikštėje prie mūsų šeimos atvežtos gyvosios prakartėlės būriuojasi vaikai, gal pirmąkart matantys gyvas avytes. Tai irgi ilgametė tradicija.
– Esate ūkininkas, dirbęs žemės ūkio ministru, Seime inicijuojate kaimo rėmimo įstatymus. Kaip apibrėžtumėte kaimo ir miesto ryšius, jų vienovę?
– Siekis supriešinti kaimą ir miestą dirbtinis, neturintis jokių šaknų. Visa modernioji Lietuva yra išeivių iš kaimo valstybė, pradedant Nepriklausomybės laikais ir baigiant šiandieniniais didmiesčių gyventojais. Tegul tai antra, trečia, ketvirta karta nuo sodžiaus, bet tokia realybė.
Ir klaidingas požiūris, kad kaime gyvena arba vien skurstantys senukai, arba turtingi žemvaldžiai. Šiandienos kaimas daug didesnės aprėpties, kurią dar turime plėsti ir skatinti.
Nepagrįstą pavydą nežinantiems tikrosios padėties kelia Europos Sąjungos parama ūkininkaujantiems. Jei ne ši parama, keleriopai brangtų maisto produktai, plytėtų nedirbami ir apleisti laukai.
Kaimą ir miestą iš tiesų jungia neišardomi saitai: ką užaugina ūkininkas, atsiranda ant miestiečio stalo. Kuo daugiau ir geresnės kokybės produktų patieksime, tuo sotesnis bus gyvenimas Lietuvoje. Buvau iniciatorius ir ūkininkų turgelių steigėjas. Šiandien jie – įprastas dalykas. Ateities siekis – trumpoji maisto tiekimo grandinė, kai ūkyje pagaminta produkcija be tarpininkų pasiekia vartotoją. Jau turime pavyzdžių, bet šitą saugaus ir sveiko maisto kelią į miestą reikia skatinti, intensyvinti.
Neskirstykime vieni kitų į kaimiečius ir miestiečius, visi esame vienos didelės šeimos nariai.
kazys.lt inf.