Skubėdami, lėkdami nespėjom pamatyti, kad pavasaris jau ritasi vasaron, kad medžiai jau puošiasi paskutiniais žiedais. Šiandien pastovėkim po vienu jų – kvepiančia ir įkvepiančia gudobele…
Fortų karalienė
Kokiais tik medžiais nesididžiuoja Kaunas: ąžuolų giria Žaliakalnyje, liepų šlaitais prie Nemuno, kaštonais gatvėse ir gatvelėse. Bet ar daug kas mūsų esame stovėję po žydinčia gudobele? Balta lyg žemėn nusileidęs debesis, kvapni ir didinga ji pasitiks tave ir Santakoje, ir Ąžuolyne, ir Kauno fortuose…
Ateina savaitgalis, o tuo pačiu ir dveji rinkimai – balsuoti eisim su vaikais, pasišnekučiuodami, neskubėdami. Kur pasuksim po to?
Eime ieškoti gudobelių.
Ar toli? Nebūtinai. Kad ir į Kauno IV, vadinamąjį Rokų, fortą. Dabar čia pats jų žydėjimas.
Užaugau netoli šito forto, ir jo – beje, kaip ir visos Kauno tvirtovės – istorija, legendos visada žadino vaizduotę. Klaidūs tuneliai, pasakojimai apie paskendusią patranką, didžiulį gaisrą lydėjo nuo vaikystės.
Iš tiesų Kauno tvirtovės ištakos siekia 1873 metus, kuomet caro Aleksandro II sprendimu buvo nutarta stiprinant vakarinę Rusijos sieną Kauną paversti strateginės reikšmės I klasės tvirtove. Miestas šiam tikslui puikiai tiko, juk nuo senų senovės Kauną ir jo apylinkes supo piliakalnių grandinės su medinėmis, vėliau ir mūrinėmis pilimis, kitais įtvirtinimais.
1891 metais visi fortai buvo baigti statyti, rašo Kauno tvirtovės istorijos tyrinėtojai.
1914-ųjų rugpjūtį prasidėjusios dviejų imperijų – Vokietijos ir Rusijos – grumtynės visą tuometinę Lietuvos teritoriją daugiau nei metams pavertė fronto vieta.
„Šturmuoti Kauno tvirtovę vokiečiai pradėjo rugpjūčio 7-ąją. Artilerijos ugnis buvo kaip uraganas – per parą į fortus buvo paleidžiama apie 20 tūkstančių sviedinių.
Išsekę, apduję nuo nesibaigiančio artilerijos griaudėjimo rusų kareiviai kėlėsi į dešinįjį Nemuno krantą. Jiems neberūpėjo karininkų raginimai grįžti ginti fortų. Taip daugiau nei trečdalį amžiaus statyta Kauno tvirtovė, nepaisant visų į ją sudėtų vilčių ir milžiniškų išlaidų, savo paskirties imperijos gynyboje neįvykdė ir buvo užimta vos per 11 dienų“, – teigia miesto praeities žinovai.
Tvirtovės šturmui vokiečiai nutiesė 11 km ilgio geležinkelį, kuriuo judėjo 42 cm kalibro artilerijos pabūklas, šaudantis 900 kg svorio šaudmenimis (sviedinio sprogmens masė – apie 100 kg).
Nuo galingo bombardavimo degė aplinkiniai kaimai, sudegė ir mūsų senelių trobesiai.
Persikėlę per Nemuną vokiečiai pasipriešinimo nesulaukė, beveik visa tvirtovės įgula buvo pasitraukusi.
Ką mums primena šiandien šimtmečio senumo istorija – parako ar žydinčių gudobelių kvapą? Kai pagalvoji apie Ukrainą, šūvių ir gaisrų apsiaustą žiauraus Rytų kaimyno, ten vyksiančius rinkimus, kurie lems valstybės likimą, nejučia palygini jų ir mūsų likimus.
Prezidentą rinks jie – rinksime ir mes. Mums lengviau – turime Dalią, kuri yra ir Lietuvos dalia, vairuojanti mūsų vakarietišką laikyseną, tvirtą poziciją europinėje politikoje. Pradėtus didelius darbus reikia tęsti, negalvojant, kad viskas eis savaime, rinkimų polemikos žodžiais tariant, kaip sviestu patepta…
Lietuva šiandien kuria, stato, gėrisi po žydinčius laukus bėgiojančiais vaikais. Mūsų pasirinkimas eiti Vakarų kryptimi lėmė, kad fortai kvepia gudobelėmis, o ne paraku.
Tas pasirinkimas mums klausimą užduos ir ateinantį sekmadienį, gegužės 25-ąją: už ką balsuosi, žmogau, kuria kryptimi eisi vesdamasis savo vaikus, anūkus? Ar turi ką brangesnio už savo šeimą ir ko jai linki?
Balsas už šeimą
Tarptautinė Briuselyje įsikūrusi Europos katalikų šeimų asociacijų federacija kartu su partneriais įvairiose Europos Sąjungos šalyse vykdo kampaniją „Šeima – Europos turtas!“. Jos metu kandidatai į Europos Parlamentą yra kviečiami pasirašyti manifestą už šeimai palankią politiką. Šiuo paprastu įsipareigojimu piliečių organizacijos, tėvų ir šeimų asociacijos bei politikai susitaria visomis įmanomomis priemonėmis vykdyti politiką, kuri saugotų ir stiprintų šeimą.
„Gegužės 25 d. vyksiantys rinkimai į Europos Parlamentą mus pakvies dar kartą susimąstyti apie tai, kurie politikai mus atstovaus Briuselyje ir Strasbūre. Nuo išrinktų Europos parlamentarų priklausys, kuriems sprendimams bus pritarta, o kuriems – ne. Pasidomėkime, kurie ligšioliniai Europos Parlamento nariai siekė apginti krikščioniškąsias Europos vertybes, o kurie neliko ištikimi savo priešrinkiminiams pažadams. Skirkime laiko kandidatų įvertinimui, o per rinkimus ramiai, gerbdami kitaip manančius, bet tvirtai išreikškime savo pilietinę valią. Vedini krikščioniškos vilties, nepabūkime įsijungti į viltingesnės ir žmogiškesnės visuomenės kūrybą, kurioje mieliau būtų gyventi kiekvienam žmogui“, – rašo kreipimesi į rinkėjus Lietuvos vyskupai.
Mūsų šalyje veiklesni žmonės kviečia Europos Parlamento rinkimuose dalyvaujančius kandidatus įsipareigoti remti šeimai palankią politiką, jei jie bus išrinkti, ir savo pažadą pareikšti viešai. Įsiklausykime, ką kalba dešimties partijų atstovai, o dar geriau – pasverkime, ką jie nuveikė čia, Lietuvoje, stiprindami tikrą, santuokos priesaika sutvirtintą šeimą. Koks jų požiūris į vaikus, jaunimą, dorovę?
Ir kalbėkimės apie tai namuose, su giminėmis, draugais. Todėl sakau, kad ir balsuoti eikime visa šeima, nuo mažiausio iki vyriausio. Niekas nepakeis mūsų bendrystės jaukumo, kurį vienas kitam dovanoja tik savieji.
Grožis turi ir naudos…
Bet grįžkime po žydinčiomis gudobelėmis. Šiandien svaigina jų žiedų kvapas, rudenį jos pasipuoš raudonais karoliais, kurie ir žiemą vilios smagurius kėkštus, svirbelius.
Žmogus irgi moka gauti naudos iš šio augalo. Kaip pasakoja žolininkai, jos gydo ne tik širdį, bet ramina, numuša karštį peršalus, o šeimininkės sugeba išvirti net gudobelių uogienę.
Pasiskaitę apie tokį, atrodo, pažįstamą medį, sužinosime, kad mūsų krašte įprasta širdį stiprinti gudobelių vaisiais, o Vakarų Europoje labiau mėgstami lapai su žiedais. Dabar surinkta ši žaliava žiemą sutaupys pinigų, nervų ir sveikatos.
Sako, kad geriausia rinkti vos pradėjusius žydėti gudobelės žiedus ir tik giedrą dieną, nes tuomet juose susikaupę daugiausia vaistingų medžiagų. O džiovinti juos reikia pavėsyje gerai vėdinamoje patalpoje ant balto ar sviestinio popieriaus.
Kaip rašo vaistažolių žinovai, vieną valgomąjį šaukštą sausų susmulkintų gudobelės žiedų reikia užpilti stikline verdančio vandens ir 15 minučių pakaitinti karšto vandens vonelėje. Dar 45 minutes antpilas palaikomas šiltai, nukošiamas ir vartojamas po vieną stiklinę 3–4 kartus per dieną prieš valgį.
Gudobelių uogienei, anot šeimininkių, reikės lygiai tiek cukraus, kiek sveria uogos. Užpylę tirštu karštu sirupu ir palaikę per naktį jos sako virdamos įberia ir kruopelę citrinos rūgšties, truputėlį vanilinio cukraus.
O vaikystėje, kai pusnys dengdavo šlaitus ir klonius, skaniausi būdavo šalčio pakąsti raudoni jų karoliukai – žiemos uogos.
Papasakokim sekmadienį keliaudami po gudobelių rojų savo vaikams, kokie buvome tokio amžiaus, kaip jie dabar, fotografuokimės po baltais jų debesimis – juk gerai pabalsavome, teisingai. Už taiką, laisvę, šeimą, už Lietuvą.
Kazys STARKEVIČIUS
