Taip, Ukrainoje prezidento rinkimai gegužės 25-ąją vyksta karo sąlygomis. Tai kitoks karas, negu mes mokėmės istorijos vadovėliuose apie du praėjusio šimtmečio karus. Tai Trečiasis pasaulinis karas, kurio metodai, technologijos ir žvėriškumas esmingai skiriasi nuo mums žinomųjų.
Šiemet Ukrainoje buvau kelis kartus, paskutinį sykį – praėjusią savaitę. Nepaisant didžiulės įtampos, nekaltų žmonių žudymo ir grobimo, brutalaus žiaurumo, kurio griebiasi Rusijos samdiniai, galiu tvirtinti: ši valstybė dabar atsikuria. Tik dabar Ukrainoje atgyja istorinė atmintis, kyla patriotizmo banga, kuriama nacionalinė gvardija.
Viktoro Janukovyčiaus banditų klanas pagrobė iš valstybės 100 milijardų dolerių. Kam jie buvo atiduoti? Prabangą, kurioje maudėsi kriminalinio nusikaltėlio, vadinamo prezidentu, aplinka, matėme per televiziją, skaitėme apie jo suktybes.
Bet valstybė griaunama ir iš vidaus. Ukrainos kariuomenės vadovybės viršūnės turėjo dvi pilietybes – savo šalies ir Rusijos. Armijos ginkluotė pasenusi, drausmė ir tvarka apgailėtina. Tokiu „dvigubu žaidimu“ V. Janukovyčius tikėjosi, kad nugyvenus valstybės ūkį, nuskurdinus visuomenę, jo pozicijas palaikys karinės struktūros.
Panašų scenarijų matėme užimant Krymą, tačiau plintant rusų puolimui Rytų Ukrainoje Laikinoji vyriausybė ėmėsi pertvarkos. Tiek karinės, kurdama nacionalinę gvardiją, tiek moralinės, skatindama istorinę tautos savivoką, primindama baisiuosius Holodomoro metus, kai Stalinas badu išmarino šimtus tūkstančių ukrainiečių, sodino juos į lagerius, trėmė į Sibirą.
Lankiausi Belaja Cerkov mieste, beje, pasirašiusiame su Kaunu bendradarbiavimo sutartį. Daug teko kalbėtis ir su valdžios atstovais, ir su paprastais žmonėmis. Nuotaiką pavadinčiau tylia ramybe: ukrainiečiai tiki, kad išsirinks prezidentą, kuris bus jų atstovas, o ne Rusijos klapčiukas ir vagis. Kokie debatai bevyktų rinkimų išvakarėse, jie atskleidžia žiaurią tiesą – kelias, kurį į Vakarų civilizaciją tiesė prieš tai buvęs prezidentas Viktoras Juščenka, tegul ir neišvengdamas klaidų, provokacijų, per paskutinio diktatoriaus valdymo metus buvo užartas rusiškais „staliniecais“, kaip pokariu Lietuvoje vadino didžiulius sovietinius traktorius…
Tik teisybės nuo žmonių jau nepaslėpsi. Ne vienam politikos apžvalgininkui, ieškančiam giluminių priežasčių, kodėl Ukrainoje kaip maras sklinda diversantų išpuoliai, iš kur tiek parsidavėlių suranda Maskva, vėl vertėtų prisiminti V. Janukovyčiaus pagrobtus milijardus.
Skelbiami faktai, kad už nurodyto valstybinės valdžios ar visuomeninės paskirties pastato užėmimą diversantų būrio vadui mokama 500 dolerių per dieną, o „gyvoji siena“ – žmonės, sudarantys „puolėjų“ minią, beje, dažnai teisti už kriminalinius nusikaltimus, gauna po 100 dolerių kasdien. Palyginimui – vidutinė Ukrainos karininko alga yra 300 dolerių mėnesiui.
Odesos profsąjungų rūmuose buvo nužudyti 45 žmonės. Oficialiai skelbta, kad tai gaisro aukos. Teiravomės, ar buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, nes žuvusiųjų kūnai atrodė kaip nunuodyti nežinomomis medžiagomis, o ne uždusę nuo dūmų. Laimei, aukos dar nebuvo palaidotos, ir netrukus vienos užsienio valstybės specialistai pradėjo ekspertizę.
Vyksta klastingas, „taškinis“ karas, nepaisant jokių tarptautinių susitarimų, konvencijų, humanizmo principų. Jo iniciatoriai ir vykdytojai, visi, kas šituos įvykius skatino, turi atsisėsti į teisiamųjų suolą Hagos tribunole.
O Lietuva? Ar esame saugūs, jei karas ne pozicinis, o diversinis, griaunantis iš vidaus valstybės struktūras, piliečių patriotizmą, menkinantis Tėvynės idealus ir tarptautinius įsipareigojimus? Prieš rinkimus nuskambėjo vieno kandidato pažadas: „Jei prezidentas būsiu aš, karo nebus“.
Keistas įsitikinimas, greičiau – pavojingas. Ir Lietuvoje gali būti provokacijų, gali būti skaldymo, neramumų skatinimo. Panašios tendencijos pradėjo ryškėti dar praėjusių metų pabaigoje, ir vos ne kas savaitę pasitaiko naujų informacinių išpuolių.
Tačiau tikiu, kad esame pakankamai toli nuėję demokratijos keliu, kad mūsų valstybėje įsitvirtinęs stabilumas, pasitikėjimas rytdiena neleis prarasti to, ką kūrėme visi kartu. Tik kiekvienas mūsų turime būti išmintingai pasiruošę rinktis ir ginti taiką ir laisvę.
Kazys STARKEVIČIUS