Rusija kerta šaką, po kuria pavojinga stovėti

Praėjusią savaitę Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas pasirašė įsaką, kuriuo uždraudė vienerius metus įvežti kai kurių rūšių maisto produktus iš šalių, įvedusių sankcijas Rusijai, taip pat ir iš Lietuvos. Visiškai uždrausta tiekti mėsą, mėsos gaminius, paukštieną, žuvis ir kitas jūros gėrybes, pieną ir pieno produktus, daržoves, riešutus ir vaisius. Kokių priemonių imsis mūsų valstybė, kad kuo mažiau nukentėtų šalies ekonomika? Kaip embargas paveikė pačią Rusiją ir jos žmones?

Pirmiausia nukentėjo… meškos ir Karaliaučius

Rusija mešką laiko vos ne nacionaliniu gyvūnu: ji buvo ir tariamos Maskvos olimpiados simbolis, ir Vladimiro Putino numylėtas žvėris, simbolizuojantis galią. Ir štai – Maskvos zoologijos sodo meškos pasmerktos badauti. Drastiškas Rusijos embargas pirmiausia atsiliepė zoologijos sode laikomiems lokiams, kurie itin mėgsta obuolius.

Maskvos zoologijos sodo atstovė Ana Kačiurovskaja naujienų agentūrai AFP sakė, kad zoologijos sodas susirūpinęs, kur reikės rasti naujų tiekėjų, prekiaujančių šviežiais vaisiais ir daržovėmis, ypač salierais ir obuoliais. Daug gyvūnų buvo šeriami nebrangiais lenkiškais obuoliais.

Nerimauja ir naminių gyvūnėlių augintojai: ką teks ėsti rusų katėms ir šunims, jei jų pašarai gaminami iš mėsos, žuvies ar subproduktų įmaišant ir daržovių? Juk visko, kas pagaminta iš mėsos ir daržovių, Rusija nebeįsileidžia.

Tai, žinoma, menkniekis palyginti su tuo, kas laukia paprastų žmonių. Rusijos sandėliuose maisto užteks gal porai mėnesių. Bent jau to, kuris sugabentas iš Europos Sąjungos (ES) valstybių ir, žinoma, Lietuvos.

ES ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko teigimu, po sankcijų įvedimo maisto produktų kainos pakilo 10 proc. vien tik per pirmąsias 48 valandas. Tuštėja parduotuvių lentynos, o kilogramas lašišos dabar kainuoja 550–600 rublių, tai yra 80–100 proc. daugiau nei iki embargo įvedimo.

Aišku, paprastam žmogui lašišos kaina mažiausiai rūpi, jis iš savo vargano atlyginimo ieško kasdienės paklausos maisto prekių. V. Putinas kaip valgė lašišas, taip ir valgys kada panorėjęs, bet Rusijai rudenį gresia tai, ką Lietuvoje atsimena tik vyresnio amžiaus žmonės: kortelių, gražiau vadintų talonais, sistema. Sovietmečiu išgyvenome tą skirstymą į išrinktuosius ir „liaudį“. Valdžia ir „personaliniai pensininkai“ (buvę komunistų partijos lyderiai, stribai, kariškiai) specialiose parduotuvėse gaudavo vadinamųjų deficitų, kurių mes nė skonio nežinojome: bananų, rūkytos nugarinės, užsieninių konservų. O mums pagal talonus Naujųjų metų ar Pergalės (!) dienos išvakarėse darbovietė skirdavo po stiklainiuką konservuotų žirnelių, majonezo ir kartais – riebios kiaulienos puskilogramį. Tiesa, ne visur ir ne visiems…

Maskvos meškų likimas laukia ir Kaliningrado srities žmonių. Beveik 1 milijoną gyventojų turintis Rusijos anklavas ES apsuptyje pasigamina tik 20 proc. reikalingų maisto produktų, visa kita importuoja. Ekspertai tvirtina, kad kainos srityje padidės mažiausiai 2 kartus, išaugs nedarbas. Žinoma, Rusija stengsis iš paskutiniųjų maitinti savo karinio forposto Vakaruose gyventojus.

Tačiau keliai ir geležinkeliai kerta Lietuvą, per mūsų teritoriją bus vežami maisto produktai ir žaliavos. Kaip Rusija gabens maistą į Kaliningradą – lėktuvais, laivais? Brangu. Aišku, veš per Lenkiją ir Lietuvą traukiniais. Padidėjęs tranzitas turėtų būti ypatingai kontroliuojamas, pricipingesnė galėtų būti ir Augalų apsaugos tarnyba. Be to, Rusija – afrikinio kiaulių maro židinys, dauguma joje pagamintų produktų neatitinka europinių fitosanitarijos reikalavimų, todėl užkrato grėsmė padidės keleriopai. Turime imtis bendrų veiksmų su lenkais, pasižiūrėti į šį reikalą rimtai.

Aišku, pasienyje gyvenantys srities žmonės iš Lietuvos daržoves, kurių jau dabar trūksta, Tilžės tiltu vešis karučiais, o cigarečių kontrabandininkams atsivers nauja niša: Nemunu iš Lietuvos plukdyti sūrius, dešras ir vištieną. Neabejotina, kad bado dieta Karaliaučiaus žmonėms, vadinantiems save vakariečiais, tik paaštrins atsiskyrimo nuo „didžiosios tėvynės“ nuotaikas.

Muitų sąjunga užsikimšo ausis

Rusija importuoja maisto maždaug už 8 milijardus eurų, vien iš ES – už 5,3 milijardo. Kuo teks pakeisti šitą neaprėpiamą produktų masę, jei net ištikimosios Muitų sąjungos partneriai neskuba gesinti imperinių ambicijų sukelto gaisro?

Kremlius daro didžiulį spaudimą Aliaksandrui Lukašenkai ir Narsultanui Nazarbajevui, primygtinai siūlydamas suderinti „bendrąją ekonominę politiką“. „Evroradio.by“ žurnalistai patikrino Baltarusijos parduotuvių lentynas ir pabandė atsakyti į klausimą, kas nutiktų, jei Baltarusija, kaip Muitų sąjungos narė, irgi pradėtų taikyti sankcijas ES valstybių prekėms.

Baltarusijoje neliktų olandiškų ir ispaniškų pomidorų, taip pat riešutų, šviežios ir šaldytos žuvies, vaisių ir daržovių. Tiesa, kol kas baltarusiškų pomidorų nestinga, bet tai sezoninė prekė. Atėjus žiemai jie taptų tokiu pačiu delikatesu kaip Sovietų Sąjungos laikais apelsinai.

Lentynos nukrautos olandiškais, lenkiškais, prancūziškais, vokiškais sūriais. Jų taip pat nebeliktų. Sultys parduotuvėse – ispaniškos, vokiškos, lenkiškos, itališkos. Yra ir rusiškų bei baltarusiškų, bet maža dalis.

Kaip pranešė portalas „Newsru.com“, Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka atsisakė palaikyti Rusijos draudimą importuoti maisto prekes iš šalių, kurios įvedė sankcijas prieš Rusiją.

Pasak A. Lukašenkos, „jeigu tiekėjas siuntė į Rusiją prekę ir ten ji šiandien nepriimama, reikia pasiūlyti jam šią prekę parduoti mūsų teritorijoje arba nusiųsti prekę į perdirbimo sektorių. Reikia teisingai ir žmoniškai pasielgti Vakarų tiekėjų atžvilgiu. Manau, kad tokie veiksmai Rusijai nepakenks. Tai neprieštarauja mūsų prisiimtiems įsipareigojimams“.

Kazachstanas, Rusijos vadovaujamos Muitų sąjungos narys, įgyvendinti Rusijos paskelbtą maisto produktų embargą kol kas neskuba, rašo „The Moscow Times“. Kazachstano žemės ūkio viceministrė Gulmira Izajeva tvirtina, kad dėl Rusijos sankcijų palaikymo derybos nevyksta.

Šalies prezidento spaudos tarnyba po N. Nazarbajevo pokalbio telefonu su V. Putinu pranešė, kad ši Rusijos priemonė vienašališka ir pagal ją nenumatyta įtraukti ir kitas Muitų sąjungos šalis nares.

V. Putinas tikisi įsivežti maisto prekių iš Lotynų Amerikos, Turkijos, Kinijos. Tačiau iš Venesuelos atplaukęs obuolys bus, kaip toje pasakoje sekama, auksinis. Sureguliuoti naujo tiekimo srautus prireiks metų, atkurti Rusijoje niekada pažangiu nebuvusį žemės ūkį – dešimtmečių. O naftos neatsigersi, akmens anglimi ar geležies rūda neužkąsi.

Pamišėliu pasaulio žurnalistų vadinamas V. Putinas paspendė spąstus savo paties šaliai, jos žmonėms. Tiesa, Rusijoje nei žmogaus gyvybė, nei jo likimas niekuomet neturėjo jokios vertės, tačiau XXI amžiuje pasaulis naujo Stalino ir Hitlerio viename asmenyje nesitikėjo.

Ko tuomet tikėjosi Lietuva, gerai pažįstanti savo Rytų kaimyną?

„Miegančiųjų gražuolių“ metai

Taip būtų galima pavadinti šios kadencijos Seimo daugumos, Vyriausybės ir kai kurių verslininkų laikyseną. Kad Vakarų valstybių vadovai negalėjo įsivaizduoti Kremliaus imperinių ambicijų, V. Putino KGB-istinės klastos – gal ir suprantama. Perspaustas liberalumas ir ekonominiai interesai tarsi uždėjo rožinius akinius didžiųjų ES valstybių lyderiams, ir net Rusijos samdiniams numušus keleivinį lėktuvą virš Ukrainos, kuriame žuvo 300 nekaltų žmonių, ne visi sugebėjo iš karto praregėti.

Deja, ir Lietuvos valdžios reakcija buvo sulėtinta, primenanti išsigandusio vaiko laikyseną: vaje, kas dabar bus?

Kas bus ir ko reikia imtis, pirmoji drąsiai ir aiškiai pasakė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasakė Europai, Jungtinių Tautų Organizacijai. Ir mums…

Kas išgirdo ir kokių veiksmų ėmėsi?

Premjeras Algirdas Butkevičius nutarė negadinti savo atostogų kažkokiomis ten sankcijomis Lietuvai ir šešias dienas ramiai ilsėjosi palikęs reikalus tvarkyti pavaduojantiesiems. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė nusprendė, kad parlamentarams nereikia skubiai susirinkti ir priimti įstatymų, gelbstinčių valstybę nuo ekonominio sukrėtimo, nes tai galima padaryti ir po mėnesio ar vėliau.

Suprantama, tai ne pirmas Rusijos išpuolis prieš Lietuvą, išsigąsti nereikia. Bet reikia veikti – ryžtingai ir sutelktai. Man dirbant žemės ūkio ministru blokadą lietuviškiems maisto produktams Rusija paskelbė 2009-aisiais. Tai buvo išbandymas ir valdžiai, ir verslininkams. Draudimai įvežti iš Lietuvos pieną, mėsą trukdavo po tris mėnesius. Tada nebuvo vieningos ES politikos dėl sankcijų Lietuvai, bet diplomatiniais keliais konfliktai būdavo sureguliuojami.

Šiandien situacija nepalyginamai sudėtingesnė, bet prieš tai vykusios rusų „repeticijos“ pamokė mūsų žemės ūkio produkcijos perdirbėjus, vežėjus, kad ta valstybe pasitikėti negalima. Ir daugelis verslo bendrovių tai suprato. Štai UAB „Marijampolės pieno konservai“ rado rinką Afrikoje, į ten eksportuoja pieno miltelius.

Skaudžiai Rusijos embargas kirto „Rokiškio pienui“, „Žemaitijos pienui“, „Pieno žvaigždėms“ ir „Vilkyškių pieninei“. Per dieną surenkama apie 1400 tonų perteklinės produkcijos.

Tačiau šiandien per vėlu graudenti tuos, kas pasitikėjo neprognozuojamos politikos valstybe. Laikas spręsti nedelsiant, negulinėjant minkštame atostogų smėliuke.

Išeičių neranda jų neieškantys

Griežtai nesutinku su Premjerą pavadavusiu ūkio ministru Evaldu Gustu, kad Lietuva dėl Rusijos sankcijų praras tik 0,2 proc. BVP augimo. Mano skaičiavimais, praras mažiausiai 0,5 proc., ir tai, jei valdžia neleis įsivyrauti beprasmei tarpusavio konkurencijai, panikai. Ir dabar mažieji pieno statytojai yra nepavydėtinoje padėtyje, tačiau bus padaryta ilgalaikė žala, jei ūkininkai pradės skersti melžiamas karves. Sprendimų reikia skubiai, jie turi būti aiškūs kiekvienam žemdirbiui, kokios taktikos ir strategijos šitame ekonominiame kare laikysis mūsų valstybė.

Tačiau ką bekalbėti, jei Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai nuo balandžio 9 d. vadovauti paskirta vienintelė į šį postą kandidatavusi Darbo partijos proteguojama Rasita Kraujelytė-Noreikienė taip „išvalė“ agentūrą, kad po „pertvarkos“ liko tiek pat viršininkų, kiek ir pavaldinių. Per šią agentūrą skirstoma 70 milijonų ES paramos ir nacionalinio biudžeto lėšų, tačiau susirūpinimo rinkų paieška embargo akivaizdoje nepamatysime: žinybos tinklalapyje kaip svarbiausia liepos 11-osios naujiena pateikiamas kasmetis patarimas vaikams ugdymo įstaigose valgyti daugiau vaisių ir daržovių…

Nedelsiant ir nelaukiant palaiminimų nei iš „viršaus“, nei iš „šono“ būtina pradėti intervencinius pirkimus. Privatus verslas tam pasiruošęs, turi pakankamai sandėlių. Žinoma, teks perorientuoti gamybą į ilgesnio galiojimo produkciją – pieno miltelius, sviestą, konservus. Tačiau tik tokiu būdu išliks ir gamintojas, ir perdirbėjas, nes naujų rinkų paieška, kurioje šįkart dalyvaus visos ES valstybės, – ne savaitės ir ne mėnesio darbas.

Nors yra ir darbų, kurie seniai galėjo būti atlikti.

Lietuviška jautiena seniai domisi Izraelis, islamą išpažįstančios Artimųjų Rytų šalys, tačiau jų rinkos mums uždarytos dėl ritualinio skerdimo Lietuvoje draudimo. Dar birželio mėnesį trys Seimo nariai – Vytautas Kamblevičius, Bronius Pauža ir šio rašinio autorius – užregistravome įstatymo pataisas, kad būtų įteisintas ritualinis gyvulių skerdimas jų neapsvaiginus. Jų priėmimą blokavo Seimo Teisės departamentas, susirūpinęs skerdžiamų galvijų… psichine savijauta.

Ir valdantieji kaip galėdami vilkina įstatymo pataisų priėmimą. Nors projektui pritarta pagrindiniame – Kaimo reikalų – komitete, jis nukeliavo į Vyriausybę ir ramiai vasaroja valdininkų stalčiuose. O musulmoniški kraštai – didelės rinkos, ten vietos rastų ir paukščių, ir avių augintojai.

Lietuva labai prastoje padėtyje palyginti su kitomis ES šalimis ir dėl to, kad neturime suderintų eksporto sertifikatų, be kurių prekiauti neįmanoma teisiniu požiūriu. Ir čia matau dabartinės valdžios vangumą.

Dirbdamas žemės ūkio ministru pradėjau bendradarbiavimą su Kinija. 2012 m. spalį buvo pasirašyta maisto eksporto sutartis, tačiau metų pabaigoje pasikeitus Lietuvos valdžiai darbas liko neužbaigtas. Suderinti tik žuvies produktų ir alaus sertifikatai, o kitų produktų eksporto derinimas per bemaž dvejus metus nepajudėjo iš mirties taško. Apskritai stengiamasi įvesti kuo daugiau suvaržymų, vilkinami sprendimai, tarsi vykdant nežinia kieno užsakymą.

Pabaigai norisi pasakyti: gal ir gerai, kad V. Putinas mostelėjo kirviu per šaką, ant kurios pats sėdi. Kad kada nors ta pakirsta šaka skaudžiai drėbsis žemėn, niekas neabejoja. Ne tik karo veiksmai, tarptautinis terorizmas, bet ir vulgarios kalbos, smulkus melas jo asmenyje derinasi kaip žemiausio lygio sukčiaus biografijoje.

Skaniai pasijuokiau, kai per žiniasklaidą nuvilnijo kelerių metų senumo siužetas su lietuviška duona, kurios kepalą tuomečiam Rusijos Federacijos premjerui V. Putinui įteikiau parodoje „Zolotaja osienj“ („Auksinis ruduo“). Vaišino jis ta duona tuometį prezidentą D. Medvedevą ir gyrė Lietuvą, jos gaminius. Praėjusią savaitę Rusijos žiūrovai pamatė tą pačią duoną ant to paties stalo, tik ji jau buvo „tikra rusiška“, palydėta šūkiu „Valgyk savo“. Ko tikėtis iš tokios šalies, kur melas yra neatskiriama valstybinės politikos dalis? Kokių ekonominių garantijų laukti, jei net kepalas pakeičia „tautybę“, kai to prireikia propagandai?

Kazys STARKEVIČIUS

LR Seimo narys, Šešėlinės vyriausybės žemės ūkio ministras