Rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, Vilkijos mieste atidengtas monumentalus paminklas buvusios sinagogos – o nacių okupacijos metais žydų geto – vietoje. Jis pastatytas vietos verslininko Algimanto Smolensko ir tautodailininko, muziejininko Arūno Sniečkaus iniciatyva, lėšomis ir… neviltin variusia kova su jų idėjai besipriešinusiais rajono valdininkais.
Paminklo atidengimo dieną jo kūrėjai buvo pagerbti gėlėmis ir Vilkijos seniūno padėkomis (kairėje – A. Smolenskas, dešinėje – A. Sniečkus)
Verdant aistroms dėl paminklo vietos, kai atsakingi rajono valdininkai iš vakaro pritardavo parinktai vietai, o kitą rytą jau sakydavo, kad ant valstybinės žemės jo statyti tikrai neleis, nes „užstos Nemuno vingio grožį“, į vietos parinkimo istoriją įsikišo ir Seimo narys Kazys Starkevičius. Jam ši rajono valdžios veidmainystė pasirodė itin atstumianti: „Kaip pasitikėti atsakingais žmonėmis, kurie deklaruoja viena, o daro kita? Čia kaip su Rusijos prezidento klejonėmis – vieną dieną sako, kad rusų kariuomenės Ukrainoje nėra, kitą dieną – kad jie ten pasiklydo tarp saulėgrąžų ir kopūstų… Nesuprantamas priešinimasis, juk Vilkijos žmonės tai daro savo iniciatyva, savo darbu, jie pagerbia atminimą tų, kurie yra mūsų bendrapiliečiai, mūsų istorijos, kultūros dalis. Tai naujas puslapis visos Lietuvos istorijoje, kai iniciatyva įamžinti genocido aukas kilo vietos bendruomenėje, ir rajonas tuo galėtų tik didžiuotis“.
M. Bairakas padėkojo vilkijiečiams už pagarbą Holokausto aukoms
Idėja pastatyti paminklą ant buvusios sinagogos pamatų jos iniciatoriai pasidalijo su Kauno žydų religinės bendruomenės vadovu Mauša Bairaku. Tačiau ir jo, ir Vilkijos miesto bendruomenės pirmininkės Romutės Jocienės, ir seniūnijos nuomonė buvo visokeriopai menkinama. Viena rajono savivaldybės ponia ąžuolo skulptūrą išvadino… kiču. Lietuvoje žinomas medžio skulptorius A. Sniečkus tokio „komplimento“ tikriausiai dar nebuvo girdėjęs.
Kaip sako paminklo autorius, ąžuolas pats „prakalbo“ savo medienos struktūra, spalvomis, kai pradėjo ryškėti maldų ir kančių atminimą atskleidžianti skulptūra.
Vilkijos žydų tautiečiai prie išraiškingo paminklo
Ant Nemunan žvelgiančios sinagogos stogo – menora, kurios gęstančios žvakės skendi tamsių dūmų migloje, o aukštyn kaip skaudžios žiežirbos kyla šešiakampės Dovydo žvaigždės ir žvaigždelės, nužudytųjų vilkijiečių sielos, jų gyvenimai, svajonės. Viršuje – šventosios toros ritinys ir Dovydo žvaigždė, nacių paversta pažeminimo ženklu, iš tiesų išaukštinanti tūkstantmetę tautos istoriją. Ir sinagogos langas – tas paskutinis kankinių gyvenimo langas, pro kurį jie žvelgė į numylėtąjį Nemuną, šimtmečius juosusį gimtąją Vilkiją…
Gali būti, kad šis meno kūrinys Holokaustą išgyvenusiems žmonėms kels kitas mintis, kitus atsiminimus, bet jo menine verte nesuabejojo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio vadovas Svaigedas Stoškus, galiausiai pavedęs Kauno rajono savivaldybės specialistams sudaryti komisiją ir vietoje spręsti paminklo pastatymo reikalus. To, matyt, užteko vietos valdininkėliams: nebereikėjo nei privačios žemės, kurią geranoriškai siūlė gretimo sklypo savininkas Romas Majeras, nei trijų metrų atstumo nuo automobilių stovėjimo aikštelės, dėl kurio žemėtvarkininkus gėdijo K. Starkevičius, nebeliko ir grasinimo, kad esą tegul pastovi paminklas pora metų viršuje, prie Kauno–Jurbarko plento, o paskui teks nukelti į panemunę, prie nugriautos sinagogos pamatų…
Į minėjimą gausiai susirinko Vilkijos bendruomenė, atvyko svečių
… Gražus buvo Holokausto paminėjimas Vilkijoje. Susirinko daug žmonių, atvyko rajono Savivaldybės administracijos direktorius Ričardas Pudževelis, kartu su A. Smolensku atidengęs skulptūrą, Vilkijos gimnazistai pritariant gitarai atliko dainą žydų kalba, istorijos mokytoja Aldona Plentaitė parengė genocido Vilkijoje apžvalgą. Už istorinės tiesos ir skaudaus atminimo įamžinimą vilkijiečiams padėkojo M. Bairakas.
Tą pačią dieną Skrebenų kaime, Vilkijos apylinkių seniūnijoje, pagerbtas ir apie 100 Seredžiaus vyrų, nacių sušaudytų pakeliui į getą sinagogoje, atminimas. Seniūnas Arūnas Bačiūnas pastatė įspūdingą paminklinį akmenį, prie kurio M. Bairakas sugiedojo maldą už mirusiuosius. Deja, jų kapų nėra nė ženklo – sovietai po karo duobes užlygino ir užsodino mišku.
Panašiai buvo pasielgta ir su Vilkijos sinagoga. Ji buvo paskutinė prieglobsčio ir kančios vieta ne mažiau kaip 600 mūsų valstybės piliečių vien todėl, kad jie buvo žydai. Šventovę pavertę getu iš jo mirčiai į Pakarklės mišką, Jagminiškius, Kauną naciai išsiuntė vyrus ir moteris, senukus ir kūdikius.
Nuo XIX a. ant Nemuno kranto stovėjusi neorenesansinė sinagoga pasitikdavo savo didingumu praplaukiančius garlaivius, sielininkų voras, rytmečiais nuo Kauno atvažiuojančius sveikindavo saulės atspindžiais savo langų arkose. Komunistų valdžiai tai buvo kliuvinys – apie 1960-uosius ji nugriauta kaip niekam nepritaikomas pastatas, paliekant dilgėlėse skendinčius pamatus. Šiandien ant jų įrengta automobilių stovėjimo ir apžvalgos aikštelė.
Prieškariu žvilgsnį nuo Nemuno patraukdavo išraiškingas sinagogos pastatas pakrantėje (nuotraukoje – pirmas dešinėje)
Sovietų valdžiai architektūros paveldas irgi tikriausiai „užstojo vaizdą į Nemuną“
Prie šių sinagogos pamatų liekanų rajono valdininkai siūlė perkelti paminklinę skulptūrą
Niekas nebeprikels Lietuvoje klestėjusios „štetlų“ kultūros, nebesugrįš į mūsų miestus ir miestelius gyva jidiš kalba. Pasaulyje teišliks pasididžiavimą keliantis žodis „litvakas“, reiškiantis žydo, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų gyvenusio mūsų tėvynėje, kilmę, jo priklausymą kultūrai, kuri gaivino visos Europos, o ir pasaulio meną, mokslą, filosofiją.
Lietuviai turėtų peržengti tamsybės ir dvasios bukumo slenkstį, bent skaudžios atminimo dienos proga įsigyvendami į tai, kiek nekaltų tėvynainių kraujo sugėrė brangi mūsų žemė ir išmokti pagerbti jų kančią.
Nijolė Grinevičiūtė
Juozo Jaro, portalo vilkijietis.lt ir Vilkijos A. ir J. Juškų muziejaus nuotraukos