Aukščiausias Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) apdovanojimas už žurnalistinę veiklą – Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ – šeštadienį įteikta LRT žurnalistui Vitalijui Karakorskiui. Apdovanojimo ceremonija įvyko Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune.
Premija paskirta dvidešimt metų Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje transliuojamos laidos apie Lietuvos žydus „Menora“ kūrėjui V. Karakorskiui, kuriančiam laidas, daugiausiai skirtas mūsų šalies istorijai, mūsų valstybės dabarčiai ir praeičiai, kurios integrali dalis yra ir Lietuvos žydų bendruomenė.
Laureatas V. Karakorskis ceremonijos metu citavo istorinį Stasio Lozoraičio vyresniojo laišką, kuriame teigiama: „Praktiški žmonės sako, kad paaiškinus aiškius dalykus jie darosi dar aiškesni. Eidamas tuo patyrimu, manau esant tikslinga išdėstyti čia kai kuriuos pasiūlytus mūsų politinei terminologijai tvarkyti. <…> neleistini tokie pavadinimai kaip Lietuvos tarybinė socialistinė respublika, Lietuvos TSR, tarybinė ar sovietų Lietuva. Vieninteliai tikslūs terminai yra Lietuva arba, žiūrint aplinkybių, okupuotoji Lietuva. Pastarasis išsireiškimas ypač privalo būti vartojamas laikraščių skyriuose, kuriuose pateikiamos žinios iš okupuotojo krašto, Taigi, tie skyriai turi būti vadinami – Žinios iš okupuotosios Lietuvos, o ne – Žinios iš Lietuvos.
Toliau, tiek iš rašto, tiek ir iš kasdieninės kalbos turi būti pašalintas žodis – tarybinis, kiek jis liečia Sovietų Sąjungos ar jos okupacijos įstaigų Lietuvoje dalykus. Jo vieton reikia rašyti ir sakyti – sovietų ar sovietinis. Lygiu būdu atitinkamos įstaigos vadintinos ne tarybomis, bet sovietais, k. a., Maskvos miesto sovietas, Sovietų Sąjungos aukščiausias sovietas, gi minint tokias okupacijos įstaigas Lietuvoje reikia pridėti – vadinamasis – t. y., vadinamasis Vilniaus miesto sovietas, okupuotosios Lietuvos vad. aukščiausias sovietas, arba tie pavadinimai statyti į svetimženklius. Termino – sovietas – vartojimo svarba yra tame, kad, viena, jis pabrėžia tokios įstaigos svetimumą, o antra, turi blogybinę reikšmę. Aiškus dalykas, toks išsireiškimas kaip Lietuvos aukščiausia taryba, kurį, deja, esu matęs viename laikrašty, yra absoliučiai neleistinas. Taisyklinga bus pasakyti – okupuotosios Lietuvos vad. Aukščiausiassovietas. Tais pačiais sumetimais kolūkiai reikia vadinti kolchozais, o valstybiniai, tarybiniai ūkiai – sovchozais. Tačiau Lietuvos ūkininkai visados palieka ūkininkais ir tik tas garbingas vardas gali būti jiems taikomas, vistiek kur jie bebūtų priversti dirbti, kolchozuose ar sovchozuose.“
Tai, anot V. Karakorskio, turėtų tapti testamentu šių dienų žurnalistams, kurie neretai painioja sąvokas ir klaidina skaitytojus bei žiūrovus.
Ceremonijos dalyviams buvo parodyta viena „Menoros“ laida iš ciklo, skirto Vilniaus vyskupui palaimintajam Jurgiui Matulaičiui.
Laureatą sveikino Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė, premijos mecenatas ūkininkas ir politikas Kazys Starkevičius, Kauno miesto tarybos narė Edita Gudišauskienė, Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas, kolegos.
K. Starkevičius sveikinimo kalboje pažymėjo, kad V. Karakorskis buvo vienintelis nacionalinės žiniasklaidos atstovas, kuris ėmėsi ginti legendinį Lietuvos partizaną Juozą Lukšą Daumantą, kuomet šiam buvo mėginta priklijuoti „žydšaudžio“ etiketę.
„Jūs iš tikrųjų papasakojote, kad viskas buvo ne taip ir kaip buvo iš tiesų. Darykite tai ir toliau. Kalkite ir kalkite, nes to reikia, – kalbėjo K. Starkevičius. – Visiškai sutinku, kad ir ūkininkas yra ūkininkas, o ne valstietis. Kad nėra kolūkio, o yra kolchozas. Labai svarbu, kad ir jūsų laidos padeda išgryninti sąvokas.“
Pajuokavęs, kad naujoji Lietuvos valiuta negalėjo sumažinti premijos svorio, mecenatas sakė sumą „suapvalinęs“, tačiau jos dydis nuo pat įsteigimo neskelbiamas, ir net draugijos nariai nesmalsauja, nes tai – Starkevičių šeimos dovana. Voką laureatui įteikė ponia Rasa Starkevičienė.
Bobruiske (Baltarusija) gimusio ir 1989 metais į Lietuvą atvykusio žurnalisto V. Karakorskio profesiniai interesai, anot LŽD vadovų ir premijos vertinimo komisijos, neapsiriboja vien senąja ir naująja mūsų valstybės istorija.
„Kiekviename savo darbe ar projekte, kuriame dalyvauja, jis parodo aiškią ir nedviprasmišką asmeninę pilietinę poziciją. Pvz., agituodamas už stojimą į euroatlantines struktūras laidose „Faktų aNATOmija“ ir „Atlanto krantas“ ar imdamasis visuomeninės publicistikos laidose „Akiračiai“ ir „Presingas“. Visos jos skirtingu metu transliuotos Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo eteryje. Be to, svarius, gerai argumentuotus V. Karakorskio straipsnius bei komentarus galima skaityti žurnale „Veidas“, interneto naujienų portale „Balsas.lt“, nurodoma LŽD pranešime spaudai.
Tomas ČYVAS