Daug postringauti, ką lietuviui reiškia ši šventė, nederėtų. Arba ką turėtų reikšti. Užuot tai dariusi, užvesiu poringes, kaip ji buvo ir kaip yra švenčiama.
Tarpukario laikų dėl akivaizdžių priežasčių prisiminti negaliu, todėl remsiuosi tėvų pasakojimais. Jie važiuodavo ta proga į bažnyčią, ir tai buvo oficialioji dalis.
Tada, kaip man sakė, Vasario 16-ąją dauguma kauniečių plūdo į Karo muziejaus sodelį arba prie Prezidentūros, bet į sodelį daugiau. Plūdo taip, lyg ten vyktų vestuvės, laidotuvės ar išpardavimas. Po visų iškilmių atkakdavo pas mus į užmiestį. Patriotizmas būdavo pasiekęs sprogstamąją būseną, todėl natūralus ir logiškas poreikis patenkinti kūno reikmes sveiku maistu vadintinas girtinu. Mama pasakojo, kad svečiams iš miesto nieku gyvu nebuvo galima pasiūlyti keptos žąsies. Nesvarbu kuo kimštos: kopūstais, obuoliais ar slyvomis. Tai būtų įžeidimas. Labiausiai vertintos namų darbo parūkytos dešrelės su troškintais kopūstais ir virtom bulvėm, o taip pat kažkodėl didelį pasisekimą turėjo deramai paruoštos raugintos rudmėsės. Marinuoti ar džiovinti baravykai jau ne taip. Kūniškai pasisotinę svečiai plėšdavo dainas ir šokdavo pagal iš prisukamo patefono sklindantį tango „La Cumparsita“. Paskui, nežinia kodėl, lietuviai patriotai įkvėptai trenkdavo lenkišką krakoviaką. Gėrimus patvarkydavo iki „amen“, bet jokios tautinės nesantaikos kibirkščių nebūdavo.
Kažin, ar tada piliečių kultūringesnių, ar išmintingesnių, ar tiesiog protingesnių būta, bet lenkiškuose mano tėvų namuose nenutikdavo taip, kad kas nors (nesvarbu, iš kurio flango) lotų ne ant to medžio, nors kai kurie (reta, reta, bet pasitaikydavo) pasiekdavo būseną, kai nebeskiria Kinijos nuo ketvirtadienio. Manot, jau tada tai viskas buvo tobula? Kur gi ne. Irgi siautėjo dygliuotasis kapitalizmas ir tuštybė.
Mano karta okupuotoje Lietuvoje šventė jau kitaip. Nebuvome disidentai, rezistentai, pogrindininkai, o tiesiog jaunimas, kuriam okupacinis režimas nepajėgė tvirčiau užveržti mąstymo dėžutės varžtų. Todėl Vasario 16-ąją susirinkdavome bent jau prie stalo. Aišku, apie žąsis, statinėje raugintas rudmėses ir panašius dalykus nė kalbos negalėjo būti. Ant stalo puikavosi balta mišrainė, kilkės su citrina (dabar iškiliai vadinamos ančiuviais, tfu!), silkė pomidorų padaže ir koks nors vyniotinis „iš kulinarijos“. Tuose studentiškuose robaksuose panoms šalia bernų teko tik garnyro vaidmuo, nes Vasario 16-oji nežinia kodėl laikyta vyriška švente. Kam čia meluoti ir apsimetinėti, kad gėrėme tik arbatą! Visai ne. Ant stalų stovėdavo „tauriosios politūros“, t. y. „Palanga“, „Dainava“, „Voveraitė“, „Dar po vieną“ ir t. t. Mūsų kompanijose nepasitaikė nė vieno figūranto su pažeista chromosoma, todėl politinio auklėjimo bei priežiūros įstaigon mūsų nė karto nepakvietė. Nors kalbos užstalėje būdavo oho–ho! Gerai įkaitę bernai užplėšdavo:
„Aš nekenčiu vėliavos raudonos,
Penkiakampės žvaigždės kruvinos!“
Ir nieko! Matyt todėl, kad jokios „užklasinės veiklos“ nevystėme. Nors prižiūrėti, tai iš šalies prižiūrėjo. Diskretiškai stebėjo.
Aišku, vasario mėnesį okupantai irgi šventė. Savo Raudonosios armijos dieną. Laimei, ji nesutapo su vasario 16 d. Kaimynė rusė bandė pakviesti ir mane. Pažiūrėjau į ją taip, tarsi paprašytų pastatyti klizmą, ir nusiramino. Staugdavo, trypdavo visą naktį. Rytą svečiai skirstydavosi atrodydami lyg katės išvemti. Kažkoks liesas kaip dviratis papulkininkis prie mano buto durų verkšleno: „Nu za što vy nas tak nenavidite?“ („Už gi ką jūs mūsų taip nekenčiate?“).
O dabar? Ką veikia dabar tėvynainiai per Vasario 16-osios šventę?
Kadangi kaip sykis išpuola ilgasis savaitgalis, tai prikergus dar 4 dienas galima rauti paslidinėti. Jūsų laukia išsiilgusi Austrija, šypsosi Čekija, nespjauna Prancūzijos Alpės, net Lenkijos Tatrai – ir tie masina. Čia jau kaip kas nori ir kaip išgali. Galima, aišku ir į Druskininkus, bet ką ten…
Jeigu kuriam dar nesibaigė Šeimos metai, tai tas, prispaustas žmonos, užsiima smulkiuoju namų remontu. Be to, proga ir aplink automobilį pasisukinėti. Galima „apsimesti šlanga“ ir patraukti į žūklę ant ledo. Tiesą sakant, kai tokia nei šiokia, nei tokia žiema stojos, tai patikimo ledo teks gerai paieškoti. Bet suradus – jau ir buriavimas ant ledo, ir kitokie žiemos džiaugsmai. Vos ne pagal Kristijoną Donelaitį. Apie medžioklę nė užsiminti nereikia.
Damos, kurios kartais esti vienkartinių daiktų kultūros atstovės, patraukia į didžiuosius prekybos centrus, kur visada tris keturias dienas yra kas veikti. Tik spėk suktis.
Tik kur gi toji pakilusi patriotizmo emocinė temperatūra, ką? Kur taurūs susibūrimai, iškilus bendravimas užstalėje? Temperatūra krenta, nes mūsų sielos apdulkėjo. Jei taip tęsis ilgiau, gerbiamieji, tai greit pereisime prie taikaus vištų auginimo ir lėto bonzai medelių puoselėjimo per pačias reikšmingiausias šventes.
Aišku, utriruoju. Tokie jau esame, kad ugnį širdyse slepiame visai nežinia dėl ko. Lygiai kaip ir šypsenas laikome giliai užantyje. Kodėl taip yra – nežinau. Tiesa tokia, kad Vasario 16-oji mus vis tik suvirpina. Net slidinėjant ar besibastant po visokius nekropolius. Tai didi diena mūsų šaliai. Gal ir ne kiekvienas menkabalsis išgali plėšti himną, bet savo vidumi tądien visi esame atgimusi Lietuva.
Su artėjančia Vasario 16-osios švente, brangūs skaitytojai!
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse!
Nuoširdžiai sveikinu!
Vanda IBIANSKA
„Artumos“ žurnalo redaktorė, Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatė
Vasario 16-osios iškilmės Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje 1931 m. Žurnalas „Trimitas“.