Suvalkijoje buvo (gal ir tebėra) paprotys į artimo mirusiojo karstą po pagalve padėti paskutiniosiose Žolinėse pašventintą gėlių puokštelę. Tai tarsi Mergelės Marijos ėmimo dangun ženklas, atveriantis gražią mūsų atsisveikinimo prasmę.
Keičiasi laikai, keičiasi papročiai. Su artimaisiais atsisveikiname paskubomis, be ilgų giesmių vakarų. Esame savo laiko žmonės.
Bet kodėl Žolinių dieną perpildytos Lietuvos bažnyčios, kodėl su žalumynų puokštele čia stovi jaunos poros, garbūs senjorai, jaunimas ir vaikai?
Magiškas tikėjimas žiedų puokštelės galia?
Duoklė tradicijai, kuri tokia graži ir daugiaprasmė?
Nuoširdus tikėjimas Švč. Mergelės Marijos paėmimu į dangų, jos kapo vietoje paliekant tik kvepiančių gėlių žiupsnį?
Mažiausiai tikiu, kad dauguma rytoj ateisiančių į Žolinės atlaidus suvokia pastarąjį teiginį. Tai ne bėda ir ne problema. Žmogus atėjo. Susikaupė ir pamąstė. Išgirdo tai, apie ką nežinojo. Jo rankose žolynų puokštelė tapo simboliu – gal to evangelinio Švč. Mergelės Marijos atsisveikinimo su žemės gyvenimu, gal mūsų atsisveikinimo su pasauliu, gal apskritai laiminimo mums, linksmiems ir džiugiems žmonėms, ženklu.
Eikime į Žolinę. Neškimės savo darželio gėlių. Įriškime savo ūkio grūdų varpą, savo sodo obuolį.
Prašykime palaiminimo, be kurio mūsų kasdienybė tokia lėkšta ir dažnai skaudi.
Kazys Starkevičius