Ilgi dešimtmečiai skiria mus nuo lemtingųjų Tėvynei sukakčių: 1940-ųjų birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota Sovietų sąjungos, 1941-ųjų birželio 14 d. prasidėjo masiniai nekaltų žmonių trėmimai į Sibirą, trukę ir pokario metais.
Žaizdos tarsi užsitraukė, bet vidury laukų stovintys šimtamečiai medžiai ženklina ištremtų ūkininkų sodybas, atminimo lentos ir kryžiai pasakoja skaudžią istoriją.
Vargu ar rastume šeimą, giminę, kurios aštriais smūgiais nepalietė ši tautos naikinimo giljotina. Mano šeima – viena iš daugybės, patyrusi tą kančių kelią. Močiutę Kotryną ištrėmė sulaukusią 78 metų. Valstybinė nusikaltėlė? Taip, nes buvo darbšti, pamaldi, dora ūkininkė.
Dėdė Alfonsas – 20 metų – į lagerį Kazachstane, dėdė Jonas – 48 metų – į lagerį Komijoje. Pusbrolis Pranas Brūzga žuvo Sibire… Tremtinių ir įkalintųjų sąraše – 13 Starkevičių pavardžių, ir tai anaiptol ne visos mūsų giminės aukos.
Šiandien vis drąsiau iškiša galvas menkystos, stalininio raugo „istorikai“ (beje, bemoksliai ir gyvenimo nevykėliai), tremtis pavadinantys kurortu, į kurį ta jų garbinama Sovietų sąjunga lietuvius vežė „atvėsti“. Didesnį cinizmą sunku įsivaizduoti. Vyksta komunistinių teiginių restauracija, ir šitie naujieji stribai pasirengę pakartoti tą kraupų terorą.
Lietuva išvaikščiojo savo kančių vieškelius, palikdama medinius kryžius Sibire, Komijoje, Kazachstane, prie Laptevų jūros. Tie kryžiai skausmu smeigia į širdis politinių kalinių, tremtinių vaikams ir anūkams, proanūkiams. Pažvelkime jų akimis į karčių sukakčių esmę. Ir negalvokime, kad kankinių ašaros buvo veltui.
Kazys Starkevičius