Prieš 30 metų besivaduojančią iš SSRS okupacijos gniaužtų Lietuvą puolė nuožmi, negailestinga karinė jėga. Puolė visur, ir mes visur laimėjome. Kaune taip pat. Tai buvo žiauri realybė. Tai nebuvo jau krepšinis, kur mūsų „Žalgiris”, skanduojant „graži Lietuva be ruso“, patvarkė Maskvos CASK. Tada jau liejosi kraujas ir žuvo žmonės. Lietuva atsilaikė.
Amžina pagarba tiems, kas buvo su mumis tada. Tiems, kurių neliko, kas nukentėjo. Amžinos tvirtybės jų artimiesiems. Amžino tikėjimo, kad užpuolę ir taikius, beginklius, drąsius žmones žudę bei žaloję niekšai ir jų siuntikai sulauks atsako žmogaus ar Dievo teisme.
Trumpai pakartosiu, ką jau esu sakęs, aptardamas įvykius, kuriuose teko gyvai dalyvauti.
Tomis dienomis gavau Kauno miesto deputatų tarybos pirmininko G. Puko užduotį organizuoti 200 vaizdo kasečių išvežimą į užsienį. Šis logistikos uždavinys buvo nelengvas – Lietuvoje okupantai įvedė komendanto valandą, krėsdavo automobilius, galėjo griebtis ir žiauresnių priemonių. Nusprendžiau, kad vaizdo įrašus reikia vežti į Minską. Ten buvo apsistoję Vakarų žurnalistai, laukdami, gal pavyks patekti į Vilnių. Turėjome jų kontaktus. Ir vieną sausio rytą automobilis su ypatingu „kroviniu“ išvyko į Baltarusiją. Vilnių pasiekė saulei tekant, ir įveikęs visas užkardas atvyko į Minską. Kasetės buvo perduotos Reuters korespondentams, ir laisvasis pasaulis sužinojo visą tiesą, kas vyksta Lietuvoje. Grįžtantį automobilį sovietų kariškiai nuodugniai iškratė, bet ką jie galėjo rasti? Žinia, įveikusi visas užkardas, jau plito pasaulio televizijos ekranuose.
Taigi, teko tada pabūti šiek tiek ir žvalgais. Kiekviena kažką dariusi grandis žinojo tik tiek, kiek jai reikėjo žinoti. Būtų mane pagavę – nieko nebūčiau išdavęs net ir norėdamas. Koks nors vairuotojas irgi.
Visi darėme ką galėjome ir LAIMĖJOME. Labiau už viską branginkime tai, ką gynėme. LAISVĘ!
Kazys Starkevičius