Kolūkmetis okupuotos Lietuvos kaime

Pernai skaitytoją pasiekė Kazio Starkevičiaus (su bendraautoriais prof. Alvydu Baleženčiu ir rašytoju Pranu Sasnausku) knyga „Kolūkmetis okupuotos Lietuvos kaime“. Tai solidi mokslinė monografija, nagrinėjanti mūsų šalies žemės ūkio ir kaimiškos gyvensenos raidą nuo 1906 iki 1989 metų.

Su būdingiausiais šio laikotarpio periodais ir siūlome susipažinti ištraukų cikle, kur pateikiame būdingesnius sovietmečio realybės kaime momentus.

Visą knygos tekstą rasite internete adresu https://repository.mruni.eu/handle/007/16706.

Okupacijos klasta

1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija pradėjo žygį į Lietuvą. Tai buvo grasinimo politikos, kurią vykdė J. Stalinas ir V. Molotovas, finalas. Maža šalis, niekam nekėlusi problemų, niekam nepadariusi blogo, buvo okupuota skelbiant, kad Sovietų Sąjunga jai atneša laisvę ir visus žmones išvaduoja iš vergijos. Tik bolševikai, labai gerai įvaldę veidmainystę ir demagogiją, sugebėdavo iš juodo daryti baltą ir didžiausią niekšybę skelbti kaip šventą tiesą.

Per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų SSRS vykdė sau palankią politiką mažo kaimyno atžvilgiu, nuolat dėdamasi jos globėja ir užtarėja prieš agresyviai nusiteikusią Lenkiją, kuri klastingai užgrobė Vilnių ir Vilniaus kraštą, šmeižė Lietuvą Tautų Sąjungoje ir kitose Europos šalių institucijose. Ultimatyvūs grasinimai, įtampa pasienyje rodė, kad Lenkija pasiruošusi užpulti savo kaimynę siekiant atkurti buvusios Abiejų Tautų Respublikos sienas ir vienaip ar kitaip dominuoti Lietuvoje. Sovietų Sąjunga (iki 1922 m. Rusijos Sovietų Socialistinė Respublika) lenkų ir lietuvių nesutarimuose vaidino tariamos geradarės vaidmenį užtardama Lietuvą, nors pati brandino toli siekiančius tikslus. 1920 m. liepos 12 d. pasirašiusi Taikos sutartį su Lietuva, pradėjo rodyti draugiškumą ir norą bendradarbiauti. Tolesnės Lietuvos ir SSRS sutartys dar labiau sutvirtino teisinius tarpvalstybinius pamatus. Tai 1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta Nepuolimo sutartis, kuri pratęsta 1934 m., ir kiti diplomatiniai susitarimai. Apie šias sutartis buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys rašė: „Nepriklausoma Lietuvos valstybė savo buvimu ir neužangažuota kitų valstybių atžvilgiu politika suvaidino tarpukarės laikotarpiu labai svarbų vaidmenį Tarybų Sąjungos saugumui“. Lietuvos vyriausybė neturėjo pagrindo abejoti gerais kaimyniniais santykiais su didžiuoju kaimynu. Tuo metu Lietuvoje buvo gerai žinomi Rusijos vidaus sunkumai: badas, ūkio suirutė, savų, aukščiausio lygio vadeivų žudymas, tačiau Lietuvoje apie tai spauda rašė labai saikingai, be išsamesnių komentarų, neniekindama ir neįžeidinėdama. Buvo sakoma, kad tai pačių rusų reikalas ir tegul jie gyvena, kaip nori. Tik ketvirto dešimtmečio pabaigoje, kai Europa pradėjo karštligiškai ruoštis karui, bolševikų akys, jau su konkrečiais planais, nukrypo į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Žinoma, čia jiems daug padėjo A. Hitleris, turėdamas savų slaptų ir grėsmingų planų. Lietuva tapo mažu pėstininku A. Hitlerio ir J. Stalino kruvinų žaidimų lauke.

Nenagrinėsime to meto politinės situacijos, atvedusios Lietuvą į bolševikinę okupaciją, nes tai išsamiai istorikų ir ne istorikų nagrinėta tema. Tačiau, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, su didžiausiu apgailestavimu prisimename tuos liūdnus laikus, kai Lietuva, turėdama gerai apginkluotą ir moraliai užgrūdintą kariuomenę, neiššovė nė vieno šūvio gindamasi nuo okupantų. „1940 06 kariuomenėje buvo 28 005 žmonės: 22 265 kareiviai, 1728 karininkai, 2091 liktinis, 2031 civ. tarnautojas“. Įvairaus kalibro pabūklų tuo metu turėjo 603 vnt. Karo aviacijoje buvo 118 įvairaus tipo lėktuvų ir kitos karinės technikos.

Tuo metu Raudonoji armija turėjo 1,3 milijono karių. Tačiau neseniai po žiaurių kovų su suomiais, patyrusi didžiulių nuostolių, vos vos įveikusi Suomiją, kurios armija buvo panaši į Lietuvos, per šimtą dienų kruvinų kovų TSRS pajėgė suomiams primesti sunkias taikos sąlygas. Suomių ir sovietų karas parodė, kaip silpnai paruošta Raudonoji armija, kuri galėjo pasigirti tik karių gausumu. Suomių šalies laimė, kad jie turėjo garbingą vyriausybę, karingą vadovybę, žinojusią, kad laisvė perkama krauju. Lietuvos kariuomenės vadas V. Vitkauskas, generalinio štabo viršininkas S. Pundzevičius bei buvęs kariuomenės vadas S. Raštikis turėjo didžiulę įtaką kariuomenėje bei visuomenėje ir galėjo pakelti tautą į kovą, bet jie pirmieji pakėlė rankas. Netrukus kai kurie generolai (J. Černius ir kiti) savo rankomis padėjo likviduoti Lietuvos kariuomenę, paversdami ją Raudonosios armijos korpusu. Pasakyti, kad Lietuva nepasiruošusi gintis, buvo tūkstančių kareivių, karininkų, šaulių ir visų Lietuvos žmonių įžeidimas. Pasirašęs įsakymą, kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas savo rankomis atidarė okupantams vartus.

1940 m. birželio 17 d. trisdešimt penki tūkstančiai Raudonosios armijos karių užplūdo Lietuvą. Okupantų kariuomenė užėmė kareivines, aerodromus, poligonus ir kitus svarbius objektus. Išaušo Lietuvos „laisvės rytas“, nors ta laisvė buvo apsupta tankų ir durtuvų.

Atvykęs Maskvos ypatingasis pasiuntinys V. Dekanozovas dirbo išsijuosęs – paskubomis lipdė raudonąją vyriausybę, sudarydamas iliuziją, jog liaudis pakeitė A. Smetonos valdžią sava, bolševikine.

Pirmosiomis okupacijos dienomis atsirado nemažai naivuolių, priėmusių SSRS propagandą už tikrą pinigą. Tarp jų – labai gerbtina asmenybė prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, sutikęs užimti ministro pirmininko pavaduotojo postą. Matyt, profesorius tikėjosi, kad tai bus ne genocidinė okupacija, o demokratijos išplėtimas. Toks jo požiūris atsispindi romane “Miglose“, kur rašytojas nepasitiki A. Smetonos valdymo aplinka ir daug ko tikisi iš ateities. Kartu su juo vyriausybėje sutiko dirbti ir inž. Ernestas Galvanauskas, žymus valstybės ir politikos veikėjas. Kiti naujosios vyriausybės asmenys – mažai kam žinomos asmenybės. Bet jie buvo naujoji valdžia, klusniai vykdžiusi Maskvos norus.

1940 m. birželio 17 d. laikinai einantis prezidento pareigas Antanas Merkys (tikrasis prezidentas Antanas Smetona jau buvo pasitraukęs į Vokietiją) patvirtino Maskvos atstovų V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo jam padiktuotą Ministrų Tarybą, kurios pirmininku paskirtas Justas Paleckis, bulvarinių žurnalų leidėjas. Jo pavaduotoju, užsienio reikalų ministru ir laikinai einančiu švietimo ministro pareigas paskirtas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos ministru ir kariuomenės vadu – generolas Vincas Vitkauskas, aiškios probolševikinės orientacijos žmogus, sveikatos ministru – Leonas Koganas, teisingumo – Povilas Pakarklis, finansų ir laikinai susisiekimo ministru – Ernestas Galvanauskas, na, ir žemės ūkio ministru – niekam nežinomas Matas Mickis. Lietuvoje tuo metu buvo daug gerų žemės ūkio specialistų bei mokslininkų, bet raudonieji okupantai rinkosi jiems atsidavusį ir klusnų žmogelį. Mat M. Mickis, nors ir nepasižymėjo jokia moksline veikla, slapta dirbo komjaunimo darbą. Už šią veiklą net sėdėjo kalėjime. A. Merkys prezidento pareigas „pavedė“ J. Paleckiui, nors nežinia kokiu pagrindu ir kuo remdamasis. Bet kam rūpėjo visos tos teisinės kolizijos!

Pirmajame naujos vyriausybės posėdyje birželio 17 d. vakare J. Paleckis, palaiminus V. Dekanozovui, tapo „prezidentu“, o ministro pirmininko pareigos pavestos eiti prof. V. Krėvei-Mickevičiui. Tai buvo gudrus manevras siekiant parodyti, kad naujai vyriausybei vadovauja labai iškili ir gerbtina asmenybė. Naujoji vyriausybė imta vadinti liaudies vyriausybe, nors ji pati nuo pirmųjų dienų atsidūrė marionetės vaidmenyje, o gal ar dar blogiau. Greitai į vyriausybę kooptuotas aršus komunistas Mečislovas Gedvilas – paskirtas vidaus reikalų ministru, Antanas Venclova – švietimo ministru ir kt. Bet kraštą valdė ne vyriausybė, o rusiški bolševikai, kur pagrindiniu smuiku grojo V. Dekanozovas ir N. Pozdniakovas. Kaip rašė istorikas Jonas Švoba, naujosios vyriausybės uždaviniai iš karto išaiškėjo supratus, kad ji yra tik bolševikų partijos įrankis. Pagal bolševikų partijos nurodymus ji griovė Lietuvos socialinį, kultūrinį, ūkinį bei politinį gyvenimą. Bolševikų partija, padedama naujos vyriausybės, greitai dezorganizavo visą kraštą ir suardė ūkinį gyvenimą. Naujosios vyriausybės darbai apsiribojo naikinimu ir griovimu viso to, kas buvo nepriklausomos Lietuvos pastangomis sukurta ir išlaikyta.

Lietuvos ūkio griovimas palietė ir žemės ūkį.