Išbandymų dienos
1991-ųjų rugpjūtis buvo didelis išbandymas Lietuvai, o ir visai buvusios Sovietų sąjungos erdvei: nepatenkinti pertvarka aršiausi komunistų partijos ir jėgos struktūrų lyderiai Maskvoje surengė valstybės perversmą, turėjusį sugrąžinti Stalino laikų tvarką. Kaip vėliau paaiškėjo, buvę politinių kalinių lageriai buvo paruošti priimti tūkstančius laisve patikėjusių žmonių. Lietuvai, jos Sąjūdžio dalyviams ir nepriklausomybės kūrėjams, be abejonės, buvo paruoštos vietos „pas baltąsias meškas“.
Modesto Patašiaus nuotraukoje – ginkluoti sovietų kariškiai prie Kauno savivaldybės Laisvės alėjoje
Pučas žlugo. Drebančiomis rankomis jį rengę nusikaltėliai buvo suimti, pora jų nusižudė. Pasaulis tarsi atsipeikėjo, pamatęs tikrąjį Sovietijos veidą. Lietuva pirmąkart po Nepriklausomybės atkūrimo pateko į tarptautinio pripažinimo „paradą“ – kasdien ateidavo po kelis valstybių iš viso pasaulio pranešimus, siūlant keistis diplomatinėmis atstovybėmis. Rugpjūtis tapo derlingu ir įsimintinu. Tokio džiaugsmo seniai nebuvo. Tačiau jis atėjo po įtemptų ir drąsos pareikalavusių dienų.
Savivaldybės komanda ir gynyba
Tomis dienomis buvau atsakingas už Kauno miesto savivaldybės gynybą. Buvo stipri komanda: savivaldybės Tarybos pirmininkas Gintaras Pukas, visada ramus meras Vilimas Čiurinskas ir tiesiogiai veikiantys gynybos organizatoriai kariškis Saulius Veprauskas, Savivaldybės skyriaus vedėjas Ignas Levandavičius, Gembeckas ir aš. Deja, Sauliaus ir Igno jau nebėra tarp mūsų.
Pučo dienomis kartu su mumis veikla dalijosi visas Kaunas – ypatingą vaidmenį atliko taksi vairuotojai, greitosios pagalbos ekipažai (jie buvo mūsų „kurjeriai“, žinių perdavimo „linijos“), Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) studentai, „Švaros“ ir „Kauno vandenų“ žmonės.
Prie savivaldybės pastato nuolat budėjo kauniečiai, gyva siena saugoję įėjimą į pastatą (ant pirmojo aukšto langų grotos buvo dar nuo Sausio 13-osios įvykių. Jautėme didžiulį visuomenės, spaudos palaikymą.
Kas buvo mūsų ginklai? Lazdos! Juokingai skamba, ar ne? Pistoletą turėjo tik kariškis S. Veprauskas, ir jis iš tiesų buvo greičiau psichologinis ginklas, nes šaudyti nebūtų prasmės. Savivaldybę apsupo desantininkai, ir jie būtų pasinaudoję šturmui bet kokiu mūsų neapdairumu.
Beje, Kauno įgulos desantininkais nebuvo pasitikima, prie pastato atvežė kareivius iš Ruklos. Mūsų ryšys su Kauno garnizonu buvo palaikomas „karo stovio“ sąlygomis. Gavome užtikrinimą, kad desantas mūsų nešturmuos, jei tai įsakys komunistų vadas Lietuvoje Burokevičius, bet jei Maskva…
Tačiau didžiausias, galingiausias mūsų ginklas buvo filmavimo kamera. Filmavau aš – turėjau 3 kasetes, reikėjo fiksuoti svarbiausius momentus. Vieną kasetę viešinimui išnešė Lietuvos televizijos operatoriai, jie turėjo radijo ryšio priemones. „Operaciją“ dengė S. Veprauskas, jis išnešė ir kitas dvi kasetes.
Konspiracija
Jau turėjome patirties, įgytos per Sausio 13-osios antpuolį. Svarbiausias tikslas buvo neišleisti į priešiškas rankas svarbios informacijos. Apie kokį nors reikalų derinimą ar sprendimą laidiniu telefonu nebuvo nė kalbos, o mobiliųjų tuo metu dar nebuvo.
Reikėjo informuoti kauniečius apie padėtį, pranešti apie kariškių postus, kurių mieste buvo septyni. Radome išeitį: radistai pertvarkė radijo taškų ryšį, kad galėtume iš stoties, esančios savivaldybėje, žinias transliuoti į kiekvieną butą. Vadinamieji taškai būdavo įrengti kiekviename bute, tai buvo vienu dažniu veikiantis aparatas, paprastai transliuodavęs Lietuvos radijo žinias. Kadangi buvo užgrobta Lietuvos radijo ir televizijos redakcija S. Daukanto gatvėje, Sitkūnų radijo transliacijos stotis, mūsų „studija“ buvo vienintelis informacijos apie padėtį Kaune šaltinis. Buvome pasirengę ir atvejui, jei kariuomenė užgrobtų savivaldybę: mano žinioje buvo du butai, kuriuose įrengtos radijo stotys. Kiek tokių butų buvo mano komandos žinioje, nesistengėme sužinoti: tai irgi buvo atsargumo priemonė.
Svarbūs pagalbininkai buvo taksistai. Nesukeldami įtarimo jie nuveždavo žinią į bet kurią vietą, perduodavo informaciją apie kariuomenės judėjimą mieste. Jei reikėdavo ką pervežti, į pagalbą atvykdavo greitosios medicinos pagalbos automobiliai. Šitą „kurjerių tarnybą“ organizavo I. Levandavičius, jo žinioje buvo ir savivaldybės transporto panaudojimas: kad nesusektų, keisdavo automobilių numerius.
Buvo apgalvoti visi veiksmai, ir baimės nebuvo, tikėjau, kad šitas pučas žlugs, nes net iš Maskvos transliuotas „Gulbių ežeras“ pranašavo prastą perversmininkų galą – šį baletą sovietų televizija paleisdavo per Brežnevo ir vėlesnių partijos vadovų laidotuves.
Kai viskas baigėsi…
Netiesą sakyčiau, jei tvirtinčiau, kad pučo žlugimo nepažymėjome. Iššovėme šampaną, pasidžiaugėme laisvės pergale. Ėjo žinios iš miesto: nuimti postai, radijo ir televizijos redakciją paliko kariškiai, išvažiavo septyniais sunkvežimiais ir dviem lengvaisiais automobiliais. Ir nors susirinkusiems kauniečiams pro redakcijos langą kareivukas išmetė raštelį „Atleiskite, žmonės, mes nekalti, vykdėme įsakymą“, redakciją okupantai paliko nuniokotą.
Modesto Patašiaus nuotraukoje – kariškiai išvedami iš savivaldybės apsupties per Laisvės alėją
Kokios šito pasipriešinimo pamokos mums, prieš 30 metų išgyvenusiems naujos okupacijos grėsmę?
Pirmiausia – jau tuomet buvo parengti „žalieji žmogeliukai“, jais naudojosi pučo šalininkai, nors persirengusius civiliai sovietų kariškius Kauno gatvėse atpažinti buvo nesunku. Nuo vietinių jie skyrėsi kaip pilnatis nuo jauno mėnulio.
Tiesa, išdavikų buvo ir tarp savų. Bene trys miesto Tarybos deputatai po pučo pasitraukė iš šios veiklos. Nedaug, tik keli iš 100 Tarybos narių, bet jei perversmas būtų trukęs ne porą dienų, gal būtume pamatę ir daugiau. Juk ligšiol slėptą neapykantą mūsų valstybei šiandien demonstruoja įvairiausio plauko veikėjai, daugelis jų teisti ir teisiami, sumanę pasinaudoti laisve savo ir priešiškų valstybių naudai.
Kita svarbi pamoka – daug pasiekėme vienybe, atkaklumu, drąsa. Esame NATO, tarptautinės bendrijos nariai. Tačiau mūsų rytiniai kaimynai elgiasi netgi pavojingiau negu 1991 rugpjūtį žlugusio pučo organizatoriai. Rusija terorizuoja iširusios SSRS respublikas, imperinį mąstymą demonstruoja ir Baltijos valstybių atžvilgiu.
Neturime įklimpti į melagienų liūną, pasiduoti pesimizmo giedoriams. Mūsų visuomenė sveika ir atspari, o tie keli procentai atskilėlių – ne ateities, o rusiškojo „Gulbių ežero“ veikėjai.
Kazys Starkevičius
LR Seimo TS–LKD frakcijos narys