Pernai skaitytoją pasiekė Kazio Starkevičiaus 
(su bendraautoriais prof. Alvydu Baleženčiu ir rašytoju Pranu Sasnausku) knyga „Kolūkmetis okupuotos Lietuvos kaime“. Tai solidi mokslinė monografija, nagrinėjanti mūsų šalies žemės ūkio ir kaimiškos gyvensenos raidą nuo 1906 iki 1989 metų.
Su būdingiausiais šio laikotarpio periodais ir siūlome susipažinti ištraukų cikle, kur pateikiame būdingesnius sovietmečio realybės kaime momentus.
Visą knygos tekstą rasite internete adresu https://repository.mruni.eu/handle/007/16706.
„Sėjame. Ar pjausime?“
Pasipriešinimas nesiliovė ir suvarius kaimiečius į kolūkius, tik pasikeitė priemonės. Pirmieji kolūkiečiai puoselėjo viltį, kad tai laikina nelaimė. Stengėsi išsaugoti riboženklius bei ežias. Žymėdavo atiduodamus kolūkiams padargus, ratus, balnus ir kitą. Pietų ir Pietryčių Lietuvoje buvo paplitęs delsimas atiduoti kolūkiams pasėlius, ūkinius pastatus, žemės ūkio inventorių, gyvulius, sėklas, sujungti žemės valdas ir bendrai dirbti. Pavyzdžiui, Lazdijų apskrityje iš 78 kolūkių „popieriniai“ buvo 63.
1948–1949 metai – laikotarpis, kai nei Lietuvos valdžia, nei naujieji kolūkiečiai, nei grupelė abejojančių ir laukiančių politinių permainų (naujo karo!) tiesiog nežinojo, ko griebtis. Sutempė vežimus, suvedė arklius, išarė ežias, nors daugelis jas pažymėjo akmeniu ar kitu ženklu – na, o kas toliau? Ūkininkai pavasarį sėjo savo laukus, klausdami: „sėjame, bet ar pjausime?“ Kada nors maža dalelė valdžios pažadų virs realybe: pasirodys šimtai traktorių, puikios fermos, dailios gyvenvietės. Kada į žmones valdžia liausis žiūrėjusi kaip į „buožes“ ir „banditus“, nepersekios ir nenaikins?
Kolūkių kūrimas įnešė daug chaoso ir nepasitenkinimo. Valdžios nutarimais buvo žadama kolūkiečiams sumažinti prievoles ir mokesčius, todėl visi, parašę pareiškimus, tikėjosi šių lengvatų. Bet valdžia neskubėjo vykdyti pažadų ir reikalavo viską atiduoti, kas numatyta planuose. Daugeliui kolūkiečių teko vilkti prievolių naštą iki N. Chruščiovo valdymo laikotarpio, kai jos buvo galutinai panaikintos.
Prievoles kolūkiečiai vykdė vangiai, nes paprasčiausiai jos buvo ne pagal jėgas. Nežinia, koks kiekis grūdų, pieno, bulvių ir kitų maisto produktų nepateko į valstybės aruodus, arba, tiksliau sakant, ant alkanų „tarybinių“ žmonių stalo pirmaisiais kolektyvizacijos metais (1948–1949). Aišku, tai buvo didelis kiekis, nors iš statistikos duomenų to negalima suprasti. Tačiau atskiri straipsniai spaudoje rodo, kad padėtis buvo bloga. Tarkim, pieno paruošų vykdymas 1948 m. Štai iki birželio 1 d. metinis pieno ruošų planas Kretingos apskrityje įvykdytas 14 proc., Rokiškio – 16,3 proc., Varėnos – 17,3 proc. ir t. t. Tokiai beviltiškai padėčiai pateisinti vėl rastas pagrindinis kaltininkas – „buožė“.
Kreipimesi į visus Lietuvos SSR darbininkų ir valstiečių korespondentus, priimtame korespondentų suvažiavime „Tiesa“, aptardama „buožių“ klausimą valdžia siūlė: „nuplėškite kaukę visiems tiems, kurie trukdo ir kenkia kolektyviniams ūkiams“. Jie kalčiausi net dėl pieno prievolių nevykdymo. Tai buvo gerai žinomas partijos ir vyriausybės darbo stilius, nieko nestebinęs: juk blogiau būti tikrai negali. Panaši padėtis buvo ir dėl mėsos, bulvių, vilnų ir kt. Nei kolūkiečiai, nei naujieji kolūkiai nepajėgė patenkinti neaprėpiamų valdžios norų.
Kur kas geriau reikalai klostėsi dėl grūdų paruošų, ir tai suprantama. Visi ūkininkai, dabar tapę kolūkiečiais, savo laukuose buvo pasėję nemažai javų, ypač žiemkenčių. Dabar ne tik kaimiečiai tapo kolūkiečiais, bet ir jų pasėliai automatiškai perėjo kolūkio žinion. Be to, po 1948 m. gegužės mėn. žmonių trėmimo į Sibirą (paties didžiausio) tūkstančiai ha javų liko be šeimininkų, atiduoti kolūkiams. Visą rudenį, kuris buvo ypač gražus ir šiltas, vyko kūlimas, bet ne dėl to, kad pripildytų kolūkio aruodus, aprūpintų valstiečius sėkla ir duona. Nieko panašaus. Grūdai buvo kraunami į vežimus, apkarstytus raudonais lozungais, J. Stalino ir kitų vadų portretais, ir „vežama duona valstybei“. Dar nė vieną rudenį nebuvo tokio raudonųjų gurguolių vajaus kaip 1948 m. Apie tai plačiai rašė spauda, net maskviškės „Pravda“ ir „Izvestijos“. Štai Trakų valsčiuje rugpjūčio mėnesį suorganizuotos 23 raudonosios gurguolės, 1948 m. valdžia gavo tiek grūdų, kiek negavo nė vienais okupacijos metais, nes raudonosios gurguolės buvo populiarus būdas apiplėšti kaimo žmogų. Visa tai priskirta geram kolūkių organizaciniam ir gamybiniam darbui, nors kolūkiai prie tų javų sėjimo ir auginimo neprikišo nė piršto. Vežė viską, nepalikdami net sėklos, o vėliau, spalio mėnesį, vežė iš valdžios sandėlių skolintą sėklą. Dėl tokios vėlyvos sėjos nieko gero negalėjo tikėtis ir 1949 m. derlius buvo ypač žemas.
1948 m. gruodžio 22 d. įvyko Pirmasis Lietuvos SSR kolektyvinių ūkių valstiečių suvažiavimas. Jame pažymėta, kad jau sukurta 524 kolūkiai ir įsteigta 340 iniciatyvinių grupių. Koks čia struktūrinis vienetas – valdžia niekam neaiškino, nes vargu ar būtų sugebėjusi. Suvažiavime labai griežtą kalbą, nukreiptą prieš „buožes“, pasakė Justas Paleckis. Suvažiavimas buvo eilinis propagandinis renginys, norint pasirodyti prieš Maskvą, kad Lietuva – kolektyvinių ūkių šalis, o jos žmonės netveria džiaugsmu į juos įstoję.
Suvažiavime akcentuota, kad visuose kolūkiuose būtina turėti dvi pagrindines fermas (16 karvių ir 7 kiaules), gauti derlių 15–16 cnt iš ha ir primelžti iš karvės 1300–1500 l pieno. 1300 l pieno iš karvės! Baisu ir pagalvoti! Gera ožka gali susilyginti su tokia karve. Bet ir šis kiekis retam kolūkiui buvo pasiekiamas. Daugelis jų 1948–1953 m. melžė po 500–700 l pieno. Tą gerai žino senieji kaimo gyventojai.
Suvažiavime šiltai sutikti dalyvavo Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų respublikų žemdirbiai: kolūkių pirmininkai, gyvulininkystės darbuotojai ir kt. Aidėjo liaupsės „priešakiniam“ šalies žemės ūkiui, kuriame pasiekti nepaprastai dideli laimėjimai. Žinoma, nesnaudė ir svečiai, girdamiesi be saiko ir be tvarkos. Atrodė, kad visuose SSRS kolūkiuose tikras rojus ir tik paskutinis kvailys gali spardytis tokio gyvenimo.
Žinoma, tokiame suvažiavime, barstant pompastiškus žodžius, nebuvo užsiminta apie 1947 m. įvykusį VKP(b) plenumą, kuris svarstė „Dėl priemonių žemės ūkiui pakelti“. SSRS kolūkiai jau egzistavo daugiau kaip 15 metų, bet reali padėtis ten buvo nepavydėtina, tai nušvietė ir šis plenumas. Jame pažymėta, kad Tambovo srityje vidutiniškai vienai kolūkio fermai tenka 6 karvės, Kirovo srityje – 7, Penzos srityje – 8 ir t. t. Daugelyje sričių, kraštų, respublikų kolektyviniai ūkiai neturi ir tokio skaičiaus. Kirovo srityje 586 kolūkiai visai neturi karvių, Riazanės srityje – 108 kolūkiai ir pan. Plenume pasakyta ir daugiau baisių faktų, rodančių neįsivaizduojamą kolūkių apsileidimą. Šie faktai pasakyti viešai CK tribūnoje, o kas dar nepasakyta? Ne bet kas drįso kalbėti tiesos žodį, stebimas rūsčių Stalino akių.