Pernai skaitytoją pasiekė Kazio Starkevičiaus 
(su bendraautoriais prof. Alvydu Baleženčiu ir rašytoju Pranu Sasnausku) knyga „Kolūkmetis okupuotos Lietuvos kaime“. Tai solidi mokslinė monografija, nagrinėjanti mūsų šalies žemės ūkio ir kaimiškos gyvensenos raidą nuo 1906 iki 1989 metų.
Su būdingiausiais šio laikotarpio periodais ir siūlome susipažinti ištraukų cikle, kur pateikiame būdingesnius sovietmečio realybės kaime momentus.
Visą knygos tekstą rasite internete adresu https://repository.mruni.eu/handle/007/16706.
Kolūkis ir inteligentija
Bolševikų valdžia nuolat kalbėjo, kad „šventa mokytojų pareiga – padėti kolūkiams“. Jie skaitė paskaitas, rinko paskolas, organizavo kultūrinį darbą, bet kritikos susilaukdavo daugiausia. Sunku suprasti, ar drįstų agronomai mokyti mokytojus metodikos ir specialybės. Būtų juokinga, jei nebūtų baisu. Tokius užsipuldinėjimus, vadinamus partine kritika, patyrė tūkstančiai žmonių. Kiek dorų mokytojų, gydytojų, inteligentijos atstovų nukentėjo nuo pataikūnų, norinčių užsitarnauti bolševikų palankumą. Respublikiniame liaudies švietimo skyrių vedėjų, gimnazijų ir mokytojų seminarijų direktorių pasitarime Lietuvos SSR MT pirmininkas M. Gedvilas agitavo už komunistinį auklėjimą sovietų Lietuvos mokyklose: „Lietuviškoji buržuazija daug pasidarbavo ugdydama kaime buožes. Šias pastangas ji rūpinosi pagrįsti ir atitinkama filosofija: girdi, lietuvis iš prigimties esąs individualistas. Kunigas Krupavičius kaimus skirstė vienkiemiais, kad greičiau išaugtų „individualistai“ lietuviški dvarininkai ir buožės. Mokykla turi sugriauti šį buržuazinį melą ir parodyti, kaip po jo priedanga buvo šlykščiai išnaudojami darbo žmonės ir kaip šiandien sėkmingai vystosi kolektyviniai ūkiai. Ypatingai atsakingi ir svarbūs yra mokytojo uždaviniai kovoje dėl visiškos kolektyvinių ūkių santvarkos pergalės Tarybų Lietuvoje. Mokykla auklėja jaunąją kartą, kuriai teks toliau vesti Lenino Stalino pradėtąjį didįjį reikalą – kurti komunizmą, kartą, kuri gyvens komunizme, bet ir kiekvieną mokomąjį dalyką dėstant reikia turėti galvoje, kad auklėjame jaunus kolūkiečius, jaunus Tarybų Lietuvos piliečius, socialistinės visuomenės piliečius“. Taip bolševikų valdžia norėjo pasinaudoti mokytojo autoritetu priverstinėje kolektyvizacijoje.
Nuo 1950 m. spaudoje pagausėjo aštrių straipsnių prieš vieną ar kitą asmenį. Buvo puolamos ne valdymo klaidos, nerealus planavimas ar iškreiptas kolūkinis gyvenimas, bet asmenybės: MTS direktorius, kolūkio pirmininkas, mokytojas ar koks nors vadovas. Stengtasi parodyti, kad šie nenaudėliai trukdo tarybinei liaudžiai, ir jeigu ne jie, viskas vyktų kaip sviestu patepta.
Okupuotos Lietuvos bolševikinė valdžia visais būdais stengėsi savo nusikaltimus pridengti kultūros ir švietimo įstaigų, mokslo bei meno organizacijų veikla, jas įtraukdama į kaimo griovimą ir kolektyvizacijos nusikaltimus. Buvo raginama inteligentija prie klubų-skaityklų suburti platų aktyvą, kuris vyksta į kaimus, ruošia pasikalbėjimus, skaito laikraščius, aiškina kolektyvinių ūkių pranašumą prieš individualius.
Lietuvos mokslų akademijoje Vilniuje įkurtas Žemės ūkio institutas (1946 m.) pradėjo dirvožemio tyrimo darbus – pirmaisiais metais kuklius, bet vėliau labai reikšmingus. 1952 m. „Valstiečių laikraštis“ išspausdino itin kritišką docento B. Baginsko straipsnį apie rūgščių dirvų kalkinimą. Straipsnyje rašoma, kad Lietuvos dirvos rūgščios ir jas būtina kalkinti. Tačiau iš planuotų 1950–1951 m. pakalkinti 40 tūkst. ha pakalkinti tik dešimtys ha. Nieko nedaroma ir 1952 m. Matyt, kai kuriems Lietuvos mokslininkams rūpėjo žemės gerinimo klausimai, bet valdžiai tai neatrodė labai svarbu. Daug kalbėta ir apie veislininkystę, dirbtinį gyvulių sėklinimą, naujas augalų veisles, bet ir šiose srityse viskas vyko panašiai kaip ir kalkinant dirvas – daug žodžių, maža darbų. Į tokius svarbius klausimus valdžia žiūrėjo pro pirštus, nors kartais su didžiausiu įkarščiu ir entuziazmu puldavo vykdyti kokią nors eilinę partinę kvailystę. Taip atsitiko 1952 m., kai Lietuvoje, bolševikinės valdžios skatinami, visi puolė auginti koksagyzą – niekam anksčiau nežinomą augalą. Kiekviename kolūkyje buvo išskirti žemės plotai, sudarytos grandys. Koksagyzo auginimas tapo valstybiniu reikalu, jam skirta daugiau dėmesio nei grūdinėms kultūroms ar gyvulininkystei. Tai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Kas mėnesį buvo organizuojami pasitarimai bei seminarai šiai kultūrai auginti, tvirtinant, kad iš jos kolūkiai gaus dideles pajamas ir sustiprės ekonomiškai. „Valstiečių laikraštyje“ LSSR Žemės ūkio ministerijos Kaučiukininkystės skyriaus vyr. agronomas aiškino, kaip auginti koksagyzą, ir gyrė Vilkijos rajono „Pirmūno“ kolūkį, gavusį po 21 cnt koksagyzo šaknų ir po 40 kg sėklų iš ha. Nesiimame spręsti, ar tai buvo didelis, ar menkas derlius, bet valdžiai jis tiko. 1953 m. koksagyzo vajus ėmė blėsti ir greitai buvo visiškai pamirštas.
O kaip gyveno to meto inteligentija ir mokslo žmonės? Deja, tenka pasakyti, kad bolševikų valdžia sugebėjo vienus patraukti stalininėmis premijomis, ordinais, garbės vardais ir kitais gerovės kąsneliais, o atkaklesnius, nenorinčius lenktis valdžiai, sugrūdo į kalėjimus arba išgabeno į Sibirą. Paskaitykime to meto spaudą ir pamatysime, kiek garbių profesorių, daktarų šlovino bolševikų partiją ir iš kailio nėrėsi ieškodami argumentų, faktų, skaičių, parodančių partijos ir valdžios (ypač „didžiojo Stalino“) išmintį, protą, sumanumą. Kokia galybė straipsnių liko iš to meto, kurie įrodinėjo, kad tik kolūkinis kelias yra geriausias, jau neminint kalbų suvažiavimuose, plenumuose, pasitarimuose. 1950 m. vasario 20 d. „Tiesa“ išspausdino poetų Antano Jonyno ir Juozo Macevičiaus eiliuotą laišką J. Stalinui Telšių valsčiaus „Lenino keliu“ kolūkiečių vardu. Eilėraštyje-laiške parodoma, koks baisus buvo gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje ir koks dabar jis puikus, kai J. Stalinas ėmė globoti mūsų tėvynę. Ar galima labiau sumenkinti Lietuvą? Pasak jų – baisūs skurdžiai buvome Lietuvoje, ir tik bolševizmas mus išgelbėjo.
Nenorėję taip rašyti A. Miškinis, J. Keliuotis, J. Graičiūnas greitai atsidūrė Sibire. Ir mokslininkams kovoti su bolševizmu buvo nesaugu ir nenaudinga.
Tačiau kai kurie nuėjo dar toliau – puldami kitus stengėsi pasirodyti labai ištikimi ir atsidavę valdžiai ir partijai. Kaip nors kitus sumenkinti ir parodyti, kad jie neverti tarybų valdžios dėmesio ir turi būti sutrinti į dulkes. Pasipylė straipsniai, kuriuose įvairūs žmogeliai pylė pamazgas ant kitų (kartais net savo draugų), stengdamiesi juos apšmeižti ir pašalinti iš aktyvaus gyvenimo. Ypač nepagrįstai būdavo užpuldinėjami ir įžeidinėjami mokytojai. Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) VII suvažiavime (1952 rugsėjo 24–25 d.) A. Sniečkus grūmojo, kad: „Dėstymas aukštojo mokslo įstaigose silpnai pertvarkomas draugo Stalino genialių veikalų šviesoje. Kai kurių dėstytojų paskaitose neišgyvendintos morganizmo-mendelizmo, keliaklupsčiavimo prieš užsienietiškumą liekanos. profesoriai dėstytojai dar nepakankamai yra auklėjami nesitaikstymo ideologinių iškraipymų atžvilgiu dvasia“. Taigi ir okupuotos Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo likę mąstančių profesorių ir dėstytojų.
Chruščiovo epochoje pasirodė puikus Galinos Nikolajevos romanas „Grumtynės žygyje“, kur aprašoma pasibaisėtina kolūkių padėtis vienoje Rusijos srityje: vagystės, girtuokliavimas, valdžios kvailumas ir piktnaudžiavimas, idiotiškas planavimas, keliantis tik sumaištį ir chaosą. Rusų kalba tokių knygų buvo nemažai, o lietuvių? Deja, deja!.. Tiesos žodis pavojingas, ir mūsų garsieji rašytojai, žemės ūkio, ekonomikos, istorijos mokslininkai tuo metu tylėjo. Tylą saugojo ir sovietinės tarnybos.